Danilas Muchametovas gimė 2004 metų balandžio penktą dieną Jumatovo gyvenvietėje netoli Ufos. Jo vaikystė praėjo Baškortostane, šioje respublikoje iki šiol gyvena visi jo giminaičiai.
„Kai mūsų šeima maždaug 2008 metais, ieškodama geresnio uždarbio, persikėlė į Kolomną, aš dažnai važinėdavau į tėvynę. 2024 metų pabaigoje, kai man jau grėsė šaukimas į kariuomenę, nusprendžiau visam laikui grįžti į Baškortostaną, kurti ten savo gyvenimą. Tačiau ir ten mane pasivijo elektroniniai šaukimai“, – prisimena D. Muchametovas.
2024 metais jis Kolomnoje baigė koledžą ir įgijo techniko-elektriko specialybę. Po baigimo jam pavyko rasti darbą geležinkelyje – elektromechaniku. Be to, dar studijuodamas koledže, D. Muchametovas baigė trumpalaikius keleivinių traukinių palydovų kursus ir laisvu laiku pradėjo papildomai užsidirbti.
„Įsidarbinau vagonų depe Maskvoje ir iš ten pradėjau važinėti įvairiais reisais – į Sankt Peterburgą, Murmanską, Didįjį Naugardą, Anapą ir kitus miestus, – pasakojo jis. – Važinėjome ir į Belgorodą, o kadangi jau vyko karas su Ukraina, tai buvo pavojinga kryptis. Kelis kartus, kai buvome Belgorode, ten buvo skelbiamas raketų pavojus, miestas buvo bombarduojamas. Ir apskritai supratau, kad važinėti pietų kryptimis – ne mano variantas.“
Pasak D. Muchametovo, slegiantį įspūdį jam taip pat darė tai, kad pietų kryptimis tekdavo vežti mobilizuotuosius.
Jokiu būdu negalima padėti valstybei, dirbti jai – ir juo labiau jai tarnauti
„Aš tuo metu jau seniai turėjau aiškius tiek antikarinius, tiek antiarmijinius įsitikinimus, – pažymi D. Muchametovas. – Manau, jie atsirado dar vaikystėje. Augau taikioje aplinkoje ir jau mokykliniame amžiuje supratau, kad tarnyba armijoje yra pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas. Tave verčia nemokamai atiduoti metus savo gyvenimo valstybei, verčia dirbti vergišką darbą – dažyti veją, statyti vadui vasarnamį – ir už tai negauti visiškai nieko. O jei karas – kaip dabar su Ukraina – tu dalyvauji agresyvioje invazijoje į svetimą šalį. Ir aš aiškiai suvokiau, kad čia jokiu būdu negalima padėti valstybei, dirbti jai – ir juo labiau jai tarnauti.“
Su militaristine propaganda ir kariuomenės muštru D. Muchametovas, jo teigimu, susidūrė dar koledže. Jis prisimena, kaip juos veždavo į karines stovyklas žinomame Maskvos srities „patriotiniame“ centre „Avangard“, kur vyko pradinis karinis parengimas ir, kaip sako baškortostanietis, propagandinis „smegenų plovimas“.
„Atsisakymas nuo to grėsė blogais pažymiais, egzaminų neišlaikymu ir net pašalinimu. Tekdavo ten važiuoti, nes pašalinimas reiškė atidėjimo nuo armijos praradimą. O kai mieste vykdavo opozicijos mitingai, mus koledže perspėdavo, kad jei mus ten sulaikys ar net pastebės, iškart pašalins.“
Pasak D. Muchametovo, vieną kartą jį vis dėlto sulaikė jėgos struktūros. Tai įvyko 2024 metų rugpjūtį, kai jis važiavo į tėvynę Ufoje ir persėdo iš vieno traukinio į kitą Ruzajevkos mieste, Mordovijoje: „Prie stoties mane sustabdė du FSB darbuotojai civiliais drabužiais ir du policininkai su uniforma, norėjo patikrinti mano mobilųjį telefoną. Atsisakiau jį atrakinti. Tuomet mane nuvežė į policijos skyrių, pakeliui sumušė, norėjo užmauti ant galvos maišą – ir galiausiai buvau priverstas atrakinti telefoną, kuriame, be kita ko, buvau užsiprenumeravęs opozicinius kanalus. Mane nakčiai uždarė į narvą policijoje, ryte surašė protokolą, kad aš neva necenzūriškai reiškiausi viešoje vietoje, ir nuvežė į teismą. Teisėjas, ypač nesigilindamas į bylą, man skyrė penkias paras arešto.“
D. Muchametovas administracinį areštą atliko Saranske. Jis prisimena, kad ten sėdėjo „tokie vargšai, kuriuos tiesiog gaudydavo gatvėje, sodindavo ir paleisdavo tik tuo atveju, jei jie pasirašys kontraktą su Gynybos ministerija“.
„Jei jie nepasirašydavo, tai išeinant iš šio izoliatoriaus juos vėl sulaikydavo ir įpiešdavo naują protokolą – tai yra, taikė tokį „karuselinį areštą“, kad vis dėlto priverstų pasirašyti kontraktą, – sako D. Muchametovas. – Tai buvo visokie alkoholikai, marginalai, buvę kaliniai ir panašiai. Mano akivaizdoje vienas žmogus vis dėlto pasidavė – ir jį išleido iš izoliatoriaus. Kai jis pasirašė kontraktą, jį išsivežė į karinį komisariatą; tolesnis jo likimas nežinomas. Ir aš aiškiai supratau, kad vieną dieną ir mane gali štai taip paimti ir išsiųsti į frontą.“
Jo teigimu, to, ką pamatė specialiajame sulaikymo centre, „jau buvo visiškai pakankama, kad išvykčiau iš Rusijos“.
Rusijos pilietis pabėgo iš traukinio Lietuvoje
D. Muchametovas tikslina, kad bandyti išvengti šaukimo į armiją pradėjo iškart po koledžo baigimo. Jis rinko medicinines pažymas, ieškojo darbo, kuris suteikia rezervaciją nuo kariuomenės.
„Tačiau mano pažymas atmesdavo, medicininės kategorijos, kuri leistų išvengti šaukimo, nesuteikdavo. Mano pareiškimą dėl alternatyvios tarnybos taip pat atmetė. O dirbti gynybos įmonėse, suteikiančiose rezervaciją, aš pats nenorėjau, nes nepalaikiau karo. Bandžiau pagyventi kituose regionuose, kad ten išbūčiau ir nepatekčiau į armiją. Tačiau elektroniniai šaukimai mane pasivydavo visur. Paskutinis atėjo 2025 metų kovą, kartu su kuriuo man įvedė apribojimus – išvykimui iš Rusijos, automobilio vairavimui, sandoriams su nekilnojamuoju turtu, kreditų gavimui ir taip toliau. Supratau, kad man reikia bet kokiu būdu išvykti iš šalies“, – prisimena Danilas.
Dar 2024 metų pabaigoje jis bandė legalizuotis Turkijoje, tačiau leidimo gyventi ten jam gauti nepavyko.
„Įvedus apribojimus išvykimui, legaliai išvykti iš Rusijos jau negalėjau. Paskutinę akimirką šovė į galvą idėja su Kaliningrado traukiniu, kuris važiuoja per Lietuvos teritoriją. Man teko dirbti tokiuose reisuose, ir aš jau žinojau, kaip veikia šis tranzitas, kokiu būdu vykdomi pasienio patikrinimai įvažiuojant ir išvažiuojant iš Lietuvos. Įsigijau palydovo vagono raktą, nusipirkau bilietą į traukinį „Adleris – Kaliningradas“ ir anksti ryte 2025 metų birželio 17 dieną, kai traukinys važiavo Lietuvos teritorija, iš jo iššokau.“
Lietuvos žiniasklaida, remdamasi policija, rašė, kad likus 25 minutėms iki traukinio atvykimo į Lietuvos pasienio stotį Kybartuose, „palydovas pastebėjo atidarytas traukinio duris, per kurias galėjo iššokti žmogus“.
„Atsidūriau kažkokiame miške, – prisimena D. Muchametovas. – Baiminausi Lietuvos pasienio tarnybos sraigtasparnių, kurie kartais lydi traukinį, bet tuo momentu jų nebuvo. Išėjau iš miško į plentą, sugavau pakeleivingą automobilį iki Kauno ir jau norėjau eiti į policiją, į Migracijos departamentą, kad pateikčiau prašymą dėl prieglobsčio. Tačiau pirmiausia nusprendžiau internete pažiūrėti Lietuvos naujienas ir pamačiau, kad esu aktyviai ieškomas, kad Lietuvos žiniasklaida į tinklą įkėlė nuotrauką su mano pasu. Visa tai mane išgąsdino, ir aš nusprendžiau, kad į Lietuvos valdžią dėl prieglobsčio nesikreipsiu.“
Vėliau „Radio France internationale“ (RFI) pažymėjo, kad „Lietuvos žiniasklaida publikavo jo paso nuotrauką ir vadino „Rusijos diversantu“ bei „šnipu“ – nepaisant to, kad vietos pasienio tarnyba patvirtino, jog įvažiavimo momentu jis nebuvo nei ieškomas, nei pažeidėjas ir nekėlė grėsmės“.
„Sraigtasparnis šukavo visą ruožą, kuriuo važiuoja traukinys, ir jie [Lietuvos specialiosios tarnybos] ieškojo manęs maždaug pusantro mėnesio, kol gavo užklausą iš Suomijos, kur aš paprašiau prieglobsčio“, – pasakojo Danilas interviu RFI.
Tą pačią dieną – birželio 17-ąją – D. Muchametovas, jo teigimu, kitu pakeleivingu automobiliu išvyko į Latviją, o iš ten – į Estiją. Taline jis sėdo į keltą ir atvyko į Suomiją. Dokumentų niekur netikrino, sako Danilas.
„Dar kelte paprašiau iškviesti policiją, kad kreipčiausi su prašymu dėl politinio prieglobsčio. Su savimi turėjau tik mažą kuprinytę, joje – dokumentai, įskaitant šaukimą iš karinio komisariato ir sulaikymo Ruzajevkoje protokolo kopiją. Mano prašymą svarstė tris mėnesius ir atmetė Dublino reglamento pagrindu, pagal kurį dėl prieglobsčio turėjau kreiptis į tą Europos Sąjungos šalį, į kurią atvykau pirmiausia – tai yra į Lietuvą.“
Suomijos ir Prancūzijos institucijų sprendimai
Kelis mėnesius D. Muchametovas gyveno Suomijoje, pabėgėlių stovyklose. Rusijos užsienio pasą iš jo paėmė Suomijos valdžia.
„Po to, kai atėjo atsisakymas, mane iš vienos stovyklos, kuri buvo Helsinkyje, perkėlė į kitą – deportacijos stovyklą Vantoje, kuri buvo orientuota į savanorišką grįžimą namo, į Rusiją. Ten mums Suomijos migracijos tarnybos atstovai „plovė smegenis“, žadėjo pinigų kelionei į tėvynę, jei atsisakysime prieglobsčio prašymo. Aš, žinoma, atsisakiau su jais bendrauti šia tema, nes Rusija man yra pavojinga šalis, ir už jokius pinigus aš ten nevažiuosiu“, – konstatuoja D. Muchametovas.
2025 metų gruodžio pradžioje Helsinkio administracinis apeliacinis teismas galutinai atmetė Danilo Muchametovo prašymą dėl prieglobsčio. Suomijos valdžia pradėjo svarstyti jo perdavimo Lietuvai klausimą.
„Supratau, kad mane gali bet kurią akimirką išvežti į policiją ir išsiųsti į Lietuvą, todėl nusprendžiau pamėginti laimę kitoje Europos Sąjungos šalyje. Pasirinkimas krito Prancūzijai – pasitikėjau šia šalimi, nes joje, apskritai, yra gera teisinė sistema, gerbiamos žmogaus teisės. Iš principo supratau, kad Prancūzijos valdžia gali pasielgti taip pat, kaip Suomijos, bet vis dėlto nusprendžiau pabandyti – nes geriau ką nors daryti, nei nieko nedaryti“, – pažymi Danilas.
Prancūziją D. Muchametovas pasiekė tą patį gruodį – per Švediją, Daniją, Vokietiją, Nyderlandus ir Belgiją.
„Dalį kelio nuvažiavau autobusu ir elektriniais traukiniais, o kai baigėsi pinigai – pradėjau keliauti autostopu, – prisimena jis. – Pasiekiau Paryžių ir ten pateikiau prašymą dėl politinio prieglobsčio. Ten man iškart pareiškė, kad darys užklausą Suomijai siekiant mane išsiųsti ten. Tačiau Suomija atsisakė mane priimti, nes jau priėmė sprendimą išsiųsti mane į Lietuvą, kur aš iki šiol esu ieškomas už nelegalų sienos kirtimą. Prašymo svarstymo laikotarpiui mane apgyvendino laikiname pabėgėlių sulaikymo centre Strasbūre, kur iki šiol ir gyvenu.“
Šių metų birželio ketvirtą dieną Žemojo Reino departamento prefektūra nusprendė perduoti D. Muchametovą Lietuvos valdžiai. Danilas ir jo prancūzas advokatas apskundė šį sprendimą Strasbūro administraciniam teismui.
Jie prašė įpareigoti Žemojo Reino prefektą užregistruoti D. Muchametovo prašymą suteikti prieglobstį Prancūzijoje ir išduoti jam prieglobsčio prašytojo statuso pažymėjimą, taip pat laikiną leidimą gyventi iki sprendimo priėmimo. Teismo posėdis įvyko birželio 17 dieną.
„Pasisakė mano advokatas, dar kartą pakartojo visus argumentus, kurie buvo pateikiami siekiant įrodyti, kad Lietuva nėra saugi šalis man, kuri turėtų svarstyti mano prieglobsčio prašymą, – pasakojo D. Muchametovas. – Taip pat uždavė kelis klausimus man apie mano poziciją, ir aš apskritai pakartojau viską tą patį, ką sakiau anksčiau, o būtent tuos argumentus, kad Lietuvoje aš buvau iškart paskelbtas paieškoje kaip nusikaltėlis, kaip pažeidėjas, nors tas poelgis, kurį įvykdžiau, iš pradžių buvo traktuojamas kaip administracinis nusižengimas.“
Birželio 26 dieną tapo žinoma, kad Strasbūro administracinis teismas atmetė Danilo Muchametovo apeliaciją. Teismo sprendime sakoma, kad „niekas bylos medžiagoje nerodo, kad jo [Muchametovo] prašymas suteikti prieglobstį nebus išnagrinėtas Lietuvos valdžios institucijų laikantis visų garantijų, būtinų teisės į prieglobstį užtikrinimui, arba kad jis negalės efektyviai apskųsti teisėjo sprendimo nepalankaus administracinio sprendimo atveju“.
„Pareiškėjas teigia, kad jo grąžinimas į Lietuvą netiesiogiai ves prie jo grąžinimo į kilmės šalį [Rusiją], kur jis baiminasi žiauraus elgesio dėl savo dezertyravimo, – sakoma sprendime. – Tačiau nė vienas dokumentas byloje nerodo, kad Lietuvos valdžia neįvertins, prieš imdamasi galimos atitinkamo asmens deportacijos, rizikų, su kuriomis jis susidurtų Rusijoje.“
D. Muchametovo advokatas Martenas Žuvenas RFI sakė, kad šis sprendimas negali būti apskųstas.
Kol Danilas neišsiųstas iš Prancūzijos, jis toliau gyvena laikiname pabėgėlių sulaikymo centre Strasbūre.
„Sąlygos šioje stovykloje visiškai normalios, priimtinos. Kambarys dviem žmonėms. Duoda 200 eurų išmoką per mėnesį, už šiuos pinigus bandau pragyventi. Mokausi prancūzų kalbos, žiūriu naujienas apie įvykius pasaulyje, Rusijoje, įskaitant ir Baškortostane“, – sako Danilas.
Pasak jo, jis palaiko Ruslano Gabasovo vadovaujamo „Baškirų nacionalinio judėjimo užsienyje komiteto“ idėjas „apie Baškortostano nepriklausomybę“ ir apie „baškortostaniečių dalyvavimo kare prieš Ukrainą nepriimtinumą“.
„Apie šias idėjas susimąstydavau ir anksčiau, – sako D. Muchametovas. – Galvojau apie tai, kodėl mes Baškortostane gyvename faktiškai Rusijos okupacijoje, kodėl negalime bendrauti gimtosiomis kalbomis ir mums jų nemoko, kodėl šalyje vyksta ištisinė rusifikacija. Susimąstydavau ir apie tai, kodėl mano tėvai buvo priversti išvykti dirbti į kitą regioną, kodėl Baškortostanas tapo toks skurdus, nepaisant savo naftos išteklių. Pačiam jausmas, kad Maskva daro neteisybę mano respublikos atžvilgiu, pas mane buvo visada.“
Po prefektūros sprendimo dėl D. Muchametovo išsiuntimo į Lietuvą jis privalo kiekvieną savaitę registruotis policijoje; jam taip pat draudžiama palikti rajoną, kuriame yra stovykla.
„Išsiųsti į Lietuvą mane dabar gali bet kuriuo metu, – sako D. Muchametovas. – Ten mane, manau, iškart uždarys keturiems mėnesiams už neteisėtą sienos kirtimą – taip, kiek žinau, daroma su visais, kas nelegaliai pateko į šalį. Žinoma, bus teisėta galimybė vis dėlto paprašyti prieglobsčio Lietuvoje, bet, kaip rodo praktika, toks pareiškimas gali būti ignoruojamas, gali parašyti tai, kad tu atsisakei prieglobsčio, ir, galiausiai, išsiųs į Rusiją.“
Teisinės pagalbos organizacijos „Sąmoningų atsisakinėtojų judėjimas“ (organizacija palaiko ryšį su Muchametovu) teisinio skyriaus vadovas Artiomas Klyga prancūzų teismo sprendimą pavadino „prognozuojamu“.
„Šansai apeliacijai buvo gana žemi, – pažymėjo teisių gynėjas. – Scenarijų saugiai ateičiai D. Muchametovas vis dėlto turi, bet aš jų nesiečiau su viltimis gauti apsaugą Europoje dabartinėje situacijoje. Dabar – po jo išsiuntimo į Lietuvą – jau ši šalis bus atsakinga už jo atvejo nagrinėjimą. Ir jei jo prieglobsčio prašymas Lietuvoje bus atmestas, kils klausimas, ar jis turės galimybę laisvai išvykti iš ten į kokią nors trečiąją šalį, nes Lietuvoje, deja, jau buvo dezertyrų ir atsisakinėtojų deportacijos į Rusiją atvejų. Be to, deportacijos net su sąlyga, kad žmogus pats savanoriškai sutiko išvykti į kitą šalį. Todėl D. Muchametovo vietoje aš, tikriausiai, Lietuvoje ilgam neužsibūčiau.“
Vadinti savo pabėgimo „šuoliu į laisvę“ Danilas Muchametovas kol kas atsisako. „Greičiau tai galima pavadinti šuoliu į niekur. Kol kas jokia laisve nė nekvepia“, – apibendrina jis.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
