Kai Simon Cowell netyčia prasitarė planuojąs, jog jo kūnas būtų krioniškai užšaldytas, aštrialiežuviai teigė, kad ūmusis American Idol teisėjas ant savo veido jau gali būti išbandęs giliai šaldančią procedūrą.
2007 m. S. Cowell, kuris dabar yra 49 metų amžiaus, interviuotojui pasakė, kad naudoja Botox. „Man patinka rūpintis savimi“, – teigė jis. S. Cowell yra šou versle, kur dirbtinumas nuolat imituoja gyvenimą. Bet štai net Botox entuziastus galintis nustebinti faktas: tarp S. Cowell kraštiečių britų, kurie garsėja tuo, kad yra abejingi savęs puoselėjimui, nuo 2003 m. patrigubėjo šalies estetinės plastinės chirurgijos specialistų pacientų skaičius. Tendencijų kreivų dantų saloje transformacija yra visam išsivysčiusiam pasauliui būdingo fenomeno – amirtingumo – dalis.
Gali būti, kad prieš tai apie amirtingumą jūs nesate girdėję – greičiausiai dėl to, kad aš ką tik sugalvojau šį terminą. Jis apibūdina šį tą daugiau nei amžiaus puolimui besipriešinančios kūdikių bumo kartos atgarsius. Amirtingumas yra keistesnė, stipresnė alchemija, sukurta tos tendencijos susikirtimo su didžiuliu gyvenimo trukmės padidėjimu.
Amirtingieji gyvena tarp mūsų. Būdami paaugliai ar įžengę į trečią dešimtį, jie gali atrodyti antgamtiškai patyrę. Vėlesniame amžiuje jie dažnai atrodo jauni ir rengiasi jaunatviškiau. Vaikų jie susilaukia anksti ar vėlai – kartais labai vėlai – arba apskritai nesusilaukia. Emocinis jų gyvenimas yra toks pats chaotiškas kaip ir finansų planavimas. Esminė amirtingumo charakteristika yra nuo vėlyvos paauglystės iki pat mirties gyventi taip pat, tame pačiame lygmenyje, darant ir vartojant maždaug tuos pačius dalykus.
S. Cowell yra vienas iš klasikinių pavyzdžių; taip pat judrus kaip paauglys Prancūzijos Nicolas Sarkozy. Madonna yra nenustygstanti amirtingoji. Būseną lengviau diagnozuoti, kai jie sulaukia vidutinio amžiaus, tačiau yra ir jaunų amirtingųjų – pagalvokite apie jauniausią pasaulyje savo jėgomis iškilusį milijardierių Mark Zuckerberg, kuris, atrodo, elgsis kaip apkiautėlis studentas iki pat savo dienų galo. Vyriausieji, seniai prieš pirmąją kūdikių bumo bangą gimę amirtingieji visame pasaulyje vis dar krečia šunybes.
Amirtingieji ne tik bijo išnykimo. Jie jį neigia. Ray Kurzweil juos skatina tai daryti. Šis futuristas ir krionikos entuziastas kartu su Terry Grossman parašė knygą „Fantastinė kelionė“ (Fantastic Voyage), kurioje rekomenduoja tokį režimą, kuris sustabdytų senėjimą, ir jo besilaikantieji gyventų pakankamai ilgai, kad pasinaudotų ateities „radikaliomis gyvenimo trukmės pratęsimo ir gyvenimo kokybės pagerinimo technologijomis“. Savo laboratorijoje Kembridžo universiteto gerontologas Aubrey de Grey kaip tik pluša ties tokiu tyrimu. „Visiškai akivaizdu, kad įmanoma neribotai ilginti žmogaus gyvenimo trukmę“, – teigia jis. „Daugelis žmonių laikosi požiūrio, kad senėjimas yra natūralus dalykas, kuris vyksta nepriklausomai nuo ligos. Tai yra nesąmonė.“
Įvertinant visą optimizmą, kad mokslas gali prailginti gyvenimą, žmonės nuolat miršta. Nesvarbu, kiek vyriausybė gąsdina ir įtikinėja, savo paskutiniams gyvenimo metams amirtingieji retai tinkamai apsirūpina. Kita vertus, jų pasirengimas iš gyvenimo išgręžti kiekvieną lašą pasitarnauja privačiam sektoriui. Jie palaiko svirduliuojančią muzikos industriją, visą gyvenimą išlieka visokių naujų prietaisų ir daikčiukų vartotojais, užima sporto klubus ir užtikrina koloristų paklausą. Nuo pat jaunystės, kuomet jie elgiasi taip pat blogai kaip ir suaugusieji, iki senatvinės silpnaprotystės, kuomet jie elgiasi taip pat blogai kaip paaugliai, amirtingieji nekenčia, kai yra klasifikuojami pagal amžių. Tai yra grupė žmonių su didžiuliu seksualiniu apetitu. Viagra ir panašūs dalykai, sunaikindami tas nemalonias mirtingumo užuominas, vyresniems amirtingiesiems suteikia malonią alternatyvą vandens aerobikai. Neseniai tarp Los Andželo erotinių prekių parduotuvės Coco de Mer, kurioje siūlomi mokymai tokiais klausimais kaip „Kaip būti šeimininke miegamajame“, atsirado dvi nuolatinės klientės, kurioms apie aštuoniasdešimt. „Jos teigė maždaug Padėkite – mes norime pasilinksminti, – sako parduotuvės savininkas Justine Roddick.
Greitai samprata apie amžiui prideramą elgesį bus taip pat griežtai laikoma pasenusiu dalyku kaip ir dantų protezai bei nespalvoti televizoriai. „Svarbu ne tai, kiek metų praėjo nuo to laiko, kai gimei“, – sako Oksfordo universiteto Žmonijos ateities instituto direktorius Nick Bostrom, – „bet kur tu esi savo gyvenime, kaip tu apie save galvoji ir ką gali bei nori daryti.“ Jei tai neskamba kaip revoliucinis manifestas, taip yra todėl, kad mūsų požiūryje į amžių amirtingumas jau yra padaręs revoliuciją.
Parengta pagal The Time
