Europos Sąjunga (ES) turi visą eilę teisinių reglamentų, kovojančių su diskriminacija. Tai ir Amsterdamo sutartis, ir 2000 m. Europos Komisijos (EK) direktyvos, draudžiančių diskriminaciją, ir kiti nuostatai. Tačiau praeitą savaitę pasirodžiusioje Eurobarometro ataskaitoje apie diskriminaciją teigiama, kad pastaruoju metu diskriminacijos mąstai ES išaugo.
Statistika
Statistika rodo, kad pastaruoju metu bendras diskriminacijos lygis padidėjo 1 procentu. Tačiau lyginant su ankstesnių laikotarpių rodikliais, net 16 procentų išaugo diskriminacija dėl amžiaus. Analitikai pabrėžia, kad tokie rodikliai gali būti susiję su finansine krize, kai darbdaviai gali rinktis iš didelio darbo ieškančiųjų europiečių skaičiaus.
Toliau statistika teigia, kad diskriminacija dėl etninės kilmės pastaruoju metu taip pat yra labiau matoma, ypač Vakarų Europoje. Net 75-80% olandų, prancūzų ir vengrų pripažįsta, kad diskriminacija dėl etninės kilmės yra dažnas reiškinys. Tačiau šios problemos beveik nėra Vidurio ir ypač Rytų Europoje, kur diskriminaciją dėl kilmės pastebi tik nedidelis procentas vietinių gyventojų. Tai savaime suprantama, nes Rytų Europoje praktiškai nėra imigrantų iš taip vadinamų trečiųjų šalių, tuo tarpu kai Prancūzijoje ar Anglijoje jų gausu.
Interpretacija
Nors negalima teigti, kad yra akivaizdus diskriminacijos augimas ryšium su ekonominiu nuosmukiu, statistiniai rodikliai, rodantys nepakantumo didėjimą finansinio sunkmečio laikais yra akivaizdūs. Darbo vietų sumažėjimas ir auganti bedarbystė rodo, kad galbūt darbdaviai yra linkę mažiau samdyti ir mažumų atstovus.
Be to, sumažėjo finansavimas įvairioms programoms, kurios buvo skirtos mažinti diskriminaciją darbo rinkoje. Pastovus finansavimas išliko tik tautinių mažumų integracijos iniciatyvoms. Vis dėlto kai kurių tautinių mažumų, ypač romų, integracija į Vidurio ir Rytų Europos darbo rinkas iki šiol vyksta gan problematiškai. Statistika rodo, kad apie 75 procentai romų gyvena skurde, jie yra izoliuoti nuo kitų gyventojų.
Vis dėlto akivaizdu, kad šis klausimas turi du galus – dažnai ir pačios mažumos, ypač jau minėti romai, nenori integruotis į visuomenę, keisti gyvenimo būdo, nesistengia gauti išsilavinimą, dažnai renkasi nusikalstamos gyvensenos principus, o valstybę laiko tik socialinės paramos davėja. Kartais mažumos (ne tik tautinės) manipuliuoja suteiktomis teisėmis ir jas interpretuoja pagal savo supratimą.
ES teisė
Šiaip ar taip, eisės aktų, kovojančių prieš diskriminaciją, netrūksta. Tačiau vienas svarbiausių teisinių dokumentų yra Amsterdamo sutartis. Ji kovoja prieš rasinę ir kitokią diskriminaciją, skatina mažumų užimtumo programas, draudžia diskriminaciją dėl lyties, etninės kilmės, religinių įsitikinimų, negalios, amžiaus ir orientacijos.
Tačiau 2008 m. EK pasiūlė naują direktyvą, kuri būtų netgi aukštesnio lygio, nei kad Amsterdamo sutartis. Pagal siūloma direktyva bus draudžiama diskriminacija pagal privataus ir viešojo sektoriaus socialinės apsaugos aspektus (įskaitant sveikatos priežiūrą ir socialinę apsaugą), socialines lengvatas, išsilavinimą ir viešai prieinamas prekes bei paslaugas, įskaitant aprūpinimą būstu. Tačiau nors statistika rodo aukštą teisės aktų lygį, kuris pasiektas remiant užimtumo programas, diskriminacija vis dar egzistuoja.
Ką ES turi daryti
ES ir jos valstybės-narės gali padaryti daug daugiau kovojant su diskriminacija. Iš tiesų, 46% ES narių teigia nepakankamai dirbančios, siekiant užkirsti kelią diskriminacijai. Todėl Bendrijos narėse gali būti imtasi keleto papildomų priemonių.
Siūloma atidžiau stebėti darbo tendencijas ir integraciją, aktyviau atstovauti tautinėms mažumoms, norinčioms įsidarbinti ar įsitvirtinti darbo rinkose. Be to, būtina nuolat atlikti sociologinę stebėseną, kurios rezultatais remtis rengiant naujas priemones ir projektus. Tai reiškia, kad tautinėms mažumoms turi būti suteiktos tokios pačios galimybės, kaip ir analogišką kvalifikaciją turintiems kitiems kandidatams.
Tikslinga patvirtinti ir jau anksčiau minėtą direktyvą, pagal kurią būtų draudžiama diskriminacija pagal privataus ir viešojo sektoriaus socialinės apsaugos aspektus. Taip pat ES neturėtų leisti, kad mažumų atstovai taptų ekonominės krizės aukomis, kadangi finansinio sunkmečio metu ES narės gali mažiau dėmesio skirti integraciniams ir lygių galimybių projektams.
Galiausiai, tikslinga didinti ES ir jos valstybių narių sąmoningumą, supratimą apie ES piliečių teises. Nacionalinių valstybių ir Europos vadovai turi prisiimti atsakomybę šviečiant visuomenę apie lygias galimybes ir teises. ES turėtų skatinti ir žiniasklaidos didesnį supratimą apie teises ir padidinti teigiamą požiūrį į ES piliečių galimybes. Tačiau ir pačios mažumos turi siekti labiau integruotis, atsisakyti radikalumo, asocialaus gyvenimo būdo ar noro primesti savo nuostatus, džiaugtis Europos Sąjungos teikiamomis galimybėmis.
