Demokratų kandidatas į Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentus Barackas Obama savo vizitu apžavėjo daugelį europiečių ir sulaukė palaikymo, kažkuo primenančio euforiją, kurią kadaise tuomečiame Vakarų Berlyne sukėlė Johnas F. Kennedy. Galima konstatuoti, kad reiškinys, apžvalgininkų pavadintas „obamamanija“, jau peržengė Amerikos ribas ir vienas iš pretendentų į galingiausią pasaulyje politinį postą ėmėsi tarptautinės bendruomenės, siekdamas atskleisti jai savo viziją, susijusią su būsimu JAV vaidmeniu pasaulyje.
Kad šis vaidmuo turėtų keistis, jei lapkritį rinkimuose laimės B. Obama, sunku prieštarauti, nes akivaizdu, kad tolesnė George‘o W. Busho politinės linijos tąsa Amerikai keltų vis daugiau ir naujų pavojų. Be to, sena Demokratų partijos tradicija rodo, kad tarptautiniuose reikaluose jie laikosi liberalesnės pozicijos, esamus konfliktus siekdami spręsti derybų ir sutaikymo, o ne kariniu keliu. Kaip gerus tokios taktikos pavyzdžius galima paminėti prezidento Billo Clintono komandos indėlį reguliuojant Izraelio ir arabų santykius ir baigiant Balkanuose etninį, pilietinį, religinį karą, kuris sugriovė Jugoslaviją.
Tačiau Amerika niekada nepasižymėjo radikaliais ir greitais savo užsienio politikos pokyčiais, nesvarbu, koks kandidatas apsistodavo Baltuosiuose rūmuose. Tą rodo ir kiek švelnėjanti, palyginti su kampanijos pradžia, B. Obamos retorika, ypač kalbant apie JAV karių išvedimo iš Irako terminus.
B. Obamos oponentas respublikonas Johnas McCainas taip pat žengė pirmąjį žingsnį tarptautinės politikos projekcijų keliu. B. Obama tai padarė Europoje apgaubdamas save savotiško taikos mesijo aureole, o jo varžovas, nekeldamas kojos iš Vašingtono, pirmiausia kritiškai atsiliepė apie dabartinę Rusiją, kurios tonas po Dmitrijaus Medvedevo atėjimo į valdžią ne sušvelnėjo, kaip daugelis tikėjosi, o priešingai – tapo dar griežtesnis.
J. McCainas ne tik pavadino Rusiją šalimi, „žengiančia labai blogu keliu“, bet ir pareikalavo pašalinti ją iš G8 – didžiųjų valstybių klubo, nes, anot respublikonų kandidato, Kremliaus veiksmai jau senokai neprimena demokratijos, o paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę, buvo ženklus naftos tiekimo Čekijai sumažinimas, kai šios šalies valdžia nutarė įsileisti JAV priešraketinės gynybos sistemą į savo teritoriją.
Maskva kol kas nepateikė jokios reakcijos į tokį griežtą pareiškimą. Galbūt Kremlius tiesiog nemato reikalo veltis į politines diskusijas „tik“ su kandidatu į JAV prezidento postą. Tačiau J. McCainas irgi turi galimybių laimėti ir akivaizdu, kad jo pergalės atveju galima tikėtis tik dar didesnio Vašingtono ir Maskvos santykių atšalimo.
Įdomiu aspektu galima laikyti ir tai, kad savo kalbas apie būsimą JAV tarptautinę politiką pretendentai į šį postą pradėjo radikaliai skirtingai. B. Obama tai darė būdamas Europoje ir kalbėdamas apie jos Vakarus, o konservatyvusis J. McCainas iš Vašingtono kalbėjo apie Rytų Europos problemas. Vieno retorika buvo aptaki ir diplomatiška, o kito – griežta ir be užuolankų. Taigi, du JAV ateities politikos scenarijai yra daugmaž aiškūs ir akivaizdūs jų skirtumai pasirinkimą gali padaryti ne tokį jau ir sunkų. Tačiau klausimas, kurio kandidato tapimas Amerikos vadovu bus palankesnis Europai ir Lietuvai, yra labai sudėtingas.
Žemyninė senojo kontinento dalis ir ypač didžiosios jo valstybės tradiciškai visą laiką būdavo palankesnės demokratams, tai puikiai parodė ir dabartinis B. Obamos vizitas, nes ši politinė linija visuomet mažindavo viso Vakarų pasaulio trintį su Rusija. O Rytų Europa, ypač naujosios Europos Sąjungos šalys, ko gero, tikrai dar nepamiršo ryžtingos G. W. Busho linijos, dėl kurios daugelis jų 1999 ir 2004 metais tapo NATO narėmis. Be to, būdamos energetiškai kur kas labiau priklausomos nuo Rusijos nei Vakarų Europa, jos tikrai yra labai suinteresuotos demokratine Maskva.
Tačiau naivu būtų tikėtis, kad vien tik griežta respublikonų retorika privers Kremlių ką nors keisti savo galingoje autoritarinėje sistemoje, kuri, bent jau pačių rusų akimis, grąžino jų šaliai didžiosios pasaulio jėgos statusą. Vadinasi, pagrindinis klausimas mums turėtų būti būsimos B. Obamos administracijos nuolaidžiavimo Maskvai ribos, nes jei jos bus itin plačios, prorespublikoniška pozicija Rytų Europoje dominuos ir toliau.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
