– Pone Gimžauskai, po sezono pasirodęs pranešimas, kad „Utenis“ traukiasi iš A lygos buvo tik grasinimas ar oficiali informacija?
– Niekada negrasiname. Tai ne spontaniškas, o apgalvotas klubo valdybos sprendimas, priimtas dar spalio 4-ąją.
Tiesiog perdėliojome prioritetus. Džiaugiuosi, kad per ketverius metus, kartu su Utenos rajono savivaldybe, rėmėjais, klube dirbančiais žmonėmis, tėvų pasitikėjimu, sugebėjome sukurti klubą, ne komandą. Tai buvo ir mano, ir, manau, visų kitų tikslas.
Žinoma, klubo viršūnė – reprezentacinė komanda. Sezono metu priimtas sprendimas pabandyti pakovoti dėl ketvirtosios vietos, galbūt šiek tiek pralenkti laiką ir pažiūrėti, ar per ketverius metus Lietuvoje įmanoma nuo nulio sukurti tokį klubą, kuris turėtų per šimtą vaikų ir patektų į UEFA Europos lygos atrankos turnyrą.
Galbūt šiemet savo sprendimais stebiname visuomenę, bet turime viziją ir jos sieksime. Tačiau mūsų didžiausiu partneriu yra savivaldybė, ji skyrė didžiausią finansavimą, tad ir prioritetai šiek tiek skiriasi. Norime daugiau dėmesio skirti akademijai. Reikia pripažinti, kad mums trūksta infrastruktūros. Neturime reikiamo dydžio dirbtinės dangos aikštės, tenka važinėti į Visaginą.
– Pasitraukdami, tikinote, kad nebenorite būti donorais. Ką turite omenyje?
– O kaip jums atrodo?
Lietuvos futbole galima uždirbti trimis būdais.
Pirmasis – lažybos. Džiaugiuosi, kad pastaruosius kelerius metus A lygoje nėra nesąžiningo žaidimo skandalų.
Antrasis – žaidėjų pardavimai. Šiemet „Utenis“, sporto konsultanto Algirdo Jotauto dėka, pirmąkart pardavė futbolininką. Už jį gavome 50 tūkstančių Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Tai svari suma, bet ne tokia, kuri išlaikytų komandą.
Trečiasis – UEFA lėšos, gaunamos už dalyvavimą Europos turnyruose. Šiemet pabandėme ten patekti, bet suvokiame realybę – kitąmet pirmasis trejetas finansiškai bus gerokai pabėgęs. Kitos komandos, tokios kaip „Jonava“, taip pat investuos nemažai pinigų.
Taigi mums reikia pasverti prioritetus – ar 300 tūkstančių eurų skirti A lygai, ar geriau žingsniu atsitraukti ir žaisti Pirmoje bei prioritetą teikti akademijai. Tą ir turėjau omeny. Iš esmės tos komandos, kurios A lygos turnyro lentelėje yra žemiau, kovoja dėl penktosios vietos, yra kitų Lietuvos klubų, kurių didžiąją biudžeto dalį sudaro Europos turnyrų lėšos, donorės. Mūsų savivaldybė niekada nebus pajėgi pirmajai ekipai skirti milijono eurų. Be to, savivaldos funkcija yra vaikų užimtumas. Džiaugiuosi, kad futbolas, palaikomas savivaldybės, per dvejus metus tapo masiškiausia moksleivių sporto šaka Utenoje. Pradėjus, pagal šią statistiką buvome ketvirti. Manau, tai – didelis pasiekimas. Tėvai pasitiki, norisi pasitikėjimą ugdyti, o ne tik rinkti pinigus ir juos išleisti.
– Sezoną baigėte su 20 legionierių. Koks jų likimas?
– Atsisveikinome su visu trenerių kolektyvu, nutraukėme bendradarbiavimą su didžiąja dalimi žaidėjų.
Šiuo metu turime keturias galiojančias sutartis. Norime kitąmet grįžti į savo vėžes ir į pirmąją komandą priimti jaunų žaidėjų, sudaryti branduolį iš Lietuvos futbolininkų, suteikti jiems galimybę tobulėti Pirmoje lygoje.
Esame nusibrėžę trejų metų tikslą ir per juos tikrai nesiruošiame grįžti į A lygą. Jai nesakome ne, bet turime subręsti, nes mūsų klube viskas įvyko per greitai. Norime susitvarkyti infrastruktūrą, sustiprinti klubo veiklą.
– Vadinasi, vasaros projektas, kai atsisakėte beveik visų lietuvių ir juos pakeitėte pora dešimčių legionierių, buvo klaida?
– Ne. Ir nevadinu to projektu. Manau, visada geriau pasinaudoti galimybe, nes ją matėme.
Ne kartą sakiau, kad nematome mūsų futbolo problemos esmės. Tai – vaikų futbolas. Norime pakeisti situaciją bent jau savo regione. Džiaugiuosi, kad trenerių, kurie dirba Utenoje, požiūris akivaizdžiai keičiasi. Manau, 224 vaikai, kuriuos turime, yra mūsų darbo pasiekimas. Norime bendradarbiauti su aplinkinėmis savivaldybėmis ir tikiu, kad Utenoje gali išaugti ne tik Jonas Valančiūnas krepšinyje, o ir futbolo rinktinės žaidėjų.
– Dedate žingsnį atgal, kad vėliau žengtumėte du į priekį?
– Galima taip sakyti. Visada mėgdavau kalbėti, kad reikia gyventi pagal galimybes. Kitąmet mūsų biudžetas bus mažesnis, bet ne kardinaliai. Tiesiog gerokai skirsis finansiniai prioritetai.
Pirmaisiais metais mūsų biudžetas buvo 400 tūkstančių eurų, pernai – 419, šiemet – 550. Tačiau kasmet didiname sumą akademijos veiklai. Iš pradžių jai skyrėme 104, šiemet – 150, o kitąmet – apie 200 tūkstančių eurų.
