– Kuo išskirtinės buvo šios varžybos?
– Įdomios buvo varžybos, nes važiavome ne tik su moterimis, bet ir su vaikinukais. Tokia įvairovė. Nepažįstami ir aršūs vaikinai. Įdomu ir smagu buvo parungtyniauti. Aišku, jie kur kas aktyviau važiuoja nei bet kokia moteris, tai padirbėti reikėjo. Buvo įdomu ir iš praktinės, ir taktinės pusės.
– Ar teko kada karjeroje per varžybas su vyrais rungtis?
– Mano praktikoje tai pirmą kartą, bet Vokietijoje tai įprastas formatas, nes vaikinukų nėra labai daug, moterų elito daug dalyvių nesusirenka, tai sujungia grupes ir gaunasi virš 30 žmonių. Taip kur kas įdomiau – visą dieną varžaisi, nėra taip, kad iškritai ir eini namo. Konkurencija padidėja.
– Vietiniai sirgaliai nesupyko, kad aplenkėte 2014 ir 2015 metų pasaulio sprinto čempionę vokietę Kristiną Vogel?
– Nemanau. Žiūrovų ne per daugiausiai ir buvo. Su Kristina neteko važiuoti, nes ir be manęs su ja susitvarkė. Burtai taip lėmė, kad mūsų „užvažiavimai“ kartu ir nesusidėliojo. Ji pralaimėjo pusfinalyje ir važiavo dėl trečios vietos, o aš dėl pirmos. Bet po finalo ji pasveikino mane su pergale.
– Kaip išnaudojote laiką nuo pasaulio čempionato vasarį iki šių pirmųjų varžybų?
– Buvo šiek tiek poilsio, paskui intensyvių treniruočių laikas, o dabar prasidėjo varžybos. Savaitgalį buvo dvi dienos varžybų, dabar trys dienos laisvesnės ir paskui vėl keturios dienos varžybų maratonas. Skirtinguose Vokietijos miestuose bus dvi dienos sprintas, o dar dvi dienas – keirino varžybos. Gausime nemažai patirties.
– Kiek pasitikėjimo duoda ši pirmoji pergalė?
– Visada malonu, kaip matai, kad ruošiesi tinkamai. Juolab, kad tų taškų man labai reikia, kad pagal reitingą patekčiau į pasaulio taurės varžybas. Kuo daugiau surinksiu, tuo didesnė tikimybė, kad pasaulio taurėje važiuosiu. Bus ramiau rudenį, nereikės sukti galvos, kaip surinkti taškus. Galima bus šiek tiek atsikvėpti prieš pagrindinį sezoną.
– Visi galvoja apie 2016 metų olimpiadą. Kaip tvirtai jaučiatės pakeliui į Rio de Žaneirą?
– Mažais žingsneliais einame į priekį, neskubėsime taip, kaip skubėjome prieš Londono olimpiadą. Ten buvo aukšta fizinė forma, daug pergalių ir medalių. Dabar ramiau lipsime į viršų ir neskubėsime. Geriau šiek tiek lengviau, bet palaipsniui ir į viršų.
– Kiek sudėtingas yra atrankos į olimpiadą mechanizmas?
– Dabar renkame taškus, kad dalyvautume pasaulio taurėje. Tuomet pasaulio taurės varžybose ir planetos čempionatuose bus skaičiuojamas olimpinis reitingas. Iš šio atrenkamos penkios ekipos iš Europos komandiniam sprintui ir po penkis kelialapius gaus dviratininkės individualius sprinto ir keirino rungtyse. Galima sakyti, kad yra labai mažai žmonių, galinčių važiuoti į Rio.
Aš važiuosiu tik individualiose rungtyse, tai turiu patekti į Europos geriausiųjų penketuką pagal bendrą reitingą. Komandiniame sprinte Lietuva nedalyvaus – nėra pajėgių sportininkių, galinčių konkuruoti. Reikia būti labai stipriam. Įsivaizduokite, varžovai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos, Lenkijos, Rusijos, Olandijos ir dar galima lenkti pirštus. Konkuruoti su jais sudėtinga, nes jie turi dideles mokyklas ir daug sportininkų.
– Kaip sekasi derinti mamos pareigas. Sūnui Maksimilianui jau pusantrų metų. Kaip suspėjate?
– Turiu gerą palaikymo komandą. Yra močiutė, kuri su sūnumi būna, vyras Dmitrijus daug padeda. Privalau suspėti. Gaila, kad negaliu praleisti su sūnumi tiek daug laiko, kiek norėčiau, bet viskas suderinama. Kiek galiu, tiek būnu kartu. Per varžybas ir treniruotes sūnus lieka namie. Geriau savam kambaryje su savais žaislais, nei viešbučio numeryje. Kur jau čia belstis į pasaulio kraštą. Aišku, mamai liūdna (juokiasi).
– Tiek Pekino olimpiadoje, tiek Londone 2012 metais pasiekti rezultatai tikriausiai netenkina. Ruošiatės driokstelėti Rio de Žaneire?
– Kvaila būtų sportuoti nenorint aukščiausio apdovanojimo. Dėl to ir sportuoju, ne dėl pinigų, garbės ar šlovės. Noriu įrodyti sau ir visiems, kad galiu. Tai ir yra svajonė. Medalį norėtųsi užsikabinti.
