Rytą jis pradėjo lengvu krosu, vėliau teko skubiai suktis virtuvėje ir paruošti šeimynai sveikus pusryčius. „Žinai, niekada nesu daręs šių salotų, bet kažkur panašias esu valgęs“, - pjaustydamas virtuvėje pomidorus ir kiaušinius kalbėjo S. Maslobojevas.
„Rytą pradėjau trumpu krosu... Tuoj pažiūrėsiu, kiek kilometrų pavyko nubėgti, - jis dirstelėjo į savo išmanųjį telefoną. - Ogi visai neblogai – 8,3 kilometro“.
„Didžioji dalis lagaminų jau sukrauti, beliko pasirūpinti dar keliais. Vakar lagaminus krovėmės iki trečios ryto - padedamas žmonos Airinės kovotojas bandė užsegti dar vieną didelį lagaminą.
Tačiau lagamino užtrauktukas ištrūko – lagaminas neužsisega. „Nebėda, - tarė kovotojas, kuris tuoj surado reples ir atsuktuvą. - Susitvarkysime. Taksi jau laukia, apie pačius blogiausius scenarijus, kad pavėluosime į lėktuvą, nėra kada galvoti“.
S. Maslobojevo šeimyna po kelių valandų turėjo sėdėti lėktuve ir pradėti savo kelionę į Tailandą.
„Ramirai, gal tu pailsėk, nes tavęs laukia septyniolikos valandų skrydis“, - bandė susitarti su savo dvimečiu sūneliu Airinė, nes mažasis Maslobojevas nuolat siūlėsi į pagalbą ir pirmasis sugebėjo išsiruošti kelionėn ir apsiauti batukus.
„Ar pripratau prie fakto, kad esu šeimos žmogus? - truktelėjo pečiais kovotojas, vėl besisukiojantis virtuvėje. Žinai, buvo labai keista – Ramiras savaitę gulėjo ligoninėje. Kol dirbau, Airinę ir Ramirą išvežė greitoji. Vaikas karščiavo. Atvykęs į ligoninę paklausiau, kurioje palatoje yra Ramiras Maslobojevas. Sulaukiau klausimo, o kas aš toks būsiu Ramirui. Ir tada pasakiau „Tėtis“. Ir pajaučiau, kaip mano kūną užlieja pasididžiavimo jausmas. Supranti, tėtis...“
Tailande Maslobojevų šeimyna bus du mėnesius: vieniems tai bus atostogos, kitų laukia sunkus darbas sporto salėje. „Važiuoju dirbti, kad grįžčiau dar stipresnis“, - sakė S. Maslobojevas.
