Aikštėje lyderio savybių nestokojantis ir bendrauti mėgstantis Justinas Dentmonas greitai tapo visų Kauno „Žalgirio“ sirgalių numylėtiniu. Praėjusią savaitę „Žalgirio radijas“ pasikalbino J.Dentmoną rubrikai „Užribis“ ir nusprendė pažinti gynėją bei atskleisti, koks jis būna už krepšinio aikštelės ribų.
Ilgas ir išsamus pokalbis apie viską: gyvenimą Lietuvoje ir Amerikoje, apie svajones bei baimes, tobulas mašinas ir moteris. Žalgirietis, šiuo metu vilkintis 55-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius, atskleidė, kodėl mielai vilkėtų ir 99-ąjį numerį bei kodėl vis dar neturi ir neplanuoja turėti Kalėdų eglutės.
Jeigu neturėjote galimybės visko išgirsti gyvai – jūsų dėmesiui „Žalgirio radijo“ interviu su legionieriumi iš JAV – Justinu Dentmonu.
– Visų pirma, papasakok apie miestą, kuriame gyveni Amerikoje, – J.Dentmono paprašė „Žalgirio radijas“.
– Gyvenu Dalase, Teksase. Tai puikus miestas – šiltas, jame beveik nesninga. O žmonės nelabai pripratę prie sniego, nes vos tik prisninga, jie uždaro miestą. Aš pats esu kilęs iš Ilinojaus, kur sniegas kiek dažnesnis reiškinys. Visgi čia, Lietuvoje, man būna sunku vairuoti prisnigus, todėl man sniegas ir nepatinka. Čia nejauku ir „driftinti“, nes bijau susižaloti.
– Tai tau nepatinka ir greitos mašinos?
– Ne, greitos mašinos man patinka, tik kai jos važiuoja tiesiai, o ne čia, kai reikia važiuoti mieste. Amerikoje aš turiu „Challengerį“, su juo nebijau niekur važinėti. Jei galėčiau jį atsigabent į Kauną – būtų išvis šaunu. Šiaip aš greičio nebijau, vienintelis dalykas, kurio reikėtų bijoti – tai Dievas. Lietuvoje važinėju su „Renault“, kuris yra puikus automobilis. Šiaip man patinka įvairios mašinos – „Dodge“, „Porsche“, „Camaro“, „Challenger“... o „Range Rover“ kada nors bus mano šeimos automobilis.
– Ar svarbi mašinos spalva?
– Man patinka baltos, nes jos švaresnės. Taip pat mėgstu juodas arba pilkas. Jokios kitos niekada nepatikdavo, ypač raudonos, nes jos per daug „karštos“. Amerikoje policininkai pamatę raudoną mašiną dažnai stabdo. Bet aš namuose turiu užtarėjų, tai manęs bet kokiu atveju nestabdo ir neišrašo baudų (juokiasi).
– O ar turi kokių nuobaudų ar esi padaręs kokių avarijų?
– Baudų turiu už parkavimą ne vietoje, nes sunku rasti vietų miesto centre. Taip pat esu baustas už greičio viršijimą. O avariją vieną esu turėjęs Milane. Aš važiavau tvarkingai, o motociklas išlindo tarsi iš niekur.
– Kokių turi baimių ir kokių svajonių?
– Labai bijau adatų. Aš nekenčiu adatų. Siaubingai. Jeigu reikėtų rinktis tarp gyvatės ar adatos – aš rinkčiausi gyvatę. Kai reikėjo atlikti medicininį patikrinimą, aš vos nenualpau. Dažnai tokie dideli vyrai bijo ko nors, pvz., drambliai juk irgi bijo pelių (juokiasi). Kalbant apie svajones... Jų irgi netrūksta. Visų pirma, norėčiau turėti ilgalaikį kontraktą su NBA komanda. Nors jau esu ten žaidęs, bet noriu vėl. Turbūt labiausiai patiktų prasimušti į Dalaso „Mavericks“, nes ten mano namai, bet iš tiesų skirtumo nėra.
– Ar turi brolių, sesių?
- Taip, mūsų yra vienuolika. Nežinau net kaip pavyksta įsiminti visų vardus (juokiasi). Didelės šeimos yra visai įprastos Ilinojuje. Beje, per Kalėdas būtinai skrisiu aplankyti šeimos. Negaliu sulaukti to. Labai pasiilgau namiškių ir jie manęs.
– Ar parveši ko nors lietuviško savo šeimai?
– Taip, parvešiu savo suvenyrinius puodelius. Viso turiu apie 20, tad ir draugams turės užtekti. O šiaip tai turiu gana ilgą sąrašą dovanų, kurias turiu jiems parvežti. Todėl paprašiau jį truputį sutrumpinti. Vienas nori naujo telefono, planšetinio kompiuterio, ausinių, batų... Kiti nori pinigų, drabužių, vaizdo žaidimų. Turbūt juos išrinkti bus lengviausia.
– Kokios yra tavo mėgstamiausios šventės ir ar jau pasipuošei Kalėdų eglutę?
– Padėkos diena ir šv. Kalėdos. Gaila, kad šią Padėkos dieną teko praleisti vienam. O eglutės neturiu. Per šventes aš išvykstu, tai kam man jos reikia? Mano Kalėdų dvasia keliaus kartu su manim lėktuvu namo. Bet jei reikėtų turėti svajonių eglutę, ji būtų balta. Su žaliais lapeliais. Vienas būtų žalias, kitas baltas...
– Tu tikras menininkas...
– Taip, aš lankiau dailės mokyklą. Seniau galėjau gražiai piešti, bet dabar jau rankos nebe tokios. Nusprendžiau, kad turiu koncentruotis į krepšinį, ir taip viskas baigėsi. Dabar jau esu visai pamiršęs, kaip reikia piešti.
– Ar turi kokį laimingą skaičių?
– Ne, aš apskritai netikiu sėkme. Aš tikiu argumentais, tikiu Dievą. Viskas vyksta dėl tam tikrų priežasčių. Visi turi savo likimą, savo du kelius. Kurį pasirenka – tą ir turi.
– Tai esi labai religingas?
– Ne visai religingas... Yra skirtumas tarp buvimo religingam ir tikėjimo. Tikėjimas yra tiesiog Dievo tikėjimas, o religingi žmonės... jie dažniausiai teisia kitus dėl ko nors. Bet Biblijoje yra sakoma, kad ne tu turi teisti kitus, tai padarys Dievas.
– Kaip turėtų atrodyti tavo svajonių mergina?
– Halle Berry – ji turbūt pati gražiausia moteris pasaulyje. O šiaip mano mergina turėtų būti pašėlusi, „nepasikėlusi“, linksma. Man nepatinka per daug rimti žmonės.
– Tai kokį įspūdį esi susidaręs apie Lietuvą, juk sakoma, kad lietuviai – labai rimti žmonės?
– Čia sutikau tik keletą žmonių, tad nežinau... Bet lietuviai bijo kalbėti su manim. Nors šiaip čia tikrai nebloga vieta gyventi. Neteko dar daug ko čia aplankyti, bet Kauno „Akropolis“ jau tapo mano antraisiais namais. Be „Akropolio“ taip pat esu daug ką matęs čia – savo butą, vonią, skirtingus kambarius (juokiasi). O šiaip žinau keletą įvairių restoranų, picerijų ir pan. Važinėdamas čia dar kartais paklystu, bet šiaip viskas gerai. Nes turiu gerą orientaciją, tai susitvarkau.
– O ką veiksi baigęs karjerą?
– Nežinau. Į karjeros pabaigą norėčiau jau turėti šeimą. Nesu tikras, ar norėčiau būti treneriu, ar tiesiog kartkartėmis treniruoti vaikus. Tikiuosi turėti verslą – meno galeriją arba maisto restoraną.
