2012 ir 2013 metų Lietuvos ralio čempionas Dominykas Butvilas šiais metais savo gimtųjų ralio trasų neišbandė. Jaunasis lenktynininkas tapo pirmuoju Lietuvos ralistu pasirašiusiu sutartį su profesionalia užsienio komanda „Subaru Poland Rally Team“. Sportininkas pasakoja kaip jam sekėsi 2014 metais, ką pasiekė, ką išmoko, kaip ji priėmė Lenkijos sportininkai, žiniasklaida ir sporto mėgėjai, teigiama pranešime spaudai.
Pradėjau važiuoti jau atrodo taip seniai. Augau, brendau ir pažinau gyvenimą, kuriame visą laiką buvo lenktynės. Dienos, savaitės ar mėnesiai nuo savaitgalio iki savaitgalio, nuo vienų ralio varžybų iki kitų. Nors kiekvieni metai buvo savaip naudingi ir įdomūs mano kelyje – jubiliejinis, dešimtas ralio sezonas 2014 metais išsiskyrė iš kitų. Ant žvyro Lietuvoje kartais jau jaučiausi kaip futbolininkas besitreniruojantis savo namų aikštelėje – viskas pažįstama, maloniai nuspėjama. Tokiais atvejais pradedi siekti tobulumo ir ieškoti greičio rezervo visur: ką dar galima išspausti. Ir nors tikrai iki tobulumo dar toli toli, tačiau tokio didelio iššūkio kaip važiuoti asfaltinį ralį dar nepatyriau. Nors asfaltinėse trasose lenktyniavau nuo pat mažens, tik Lenkijoje pamačiau, koks sudėtingas yra ralis ant asfalto dangos. Ralis yra visiškai naujas iššūkis ir nėra žmonių, kam tai būtų paprasta ir nesudėtinga. Vieni greičiausių pilotų pasaulyje, lenktyniaujantys nuo penkerių metų, nuvažiavę tūkstančius kilometrų F-1 bolide, ralio mašinoje daug ką turi mokytis iš naujo. Jeigu taip buvo Robertui Kubicai ir Kimmi Raikonnenui, ką jau kalbėti apie mane?
Persikvalifikuoti į kitą ralio specifiką nėra lengviausias pasirinkimas, o veikiau jau didelis iššūkis. „Subaru Poland Rally Team“ yra tituluota ralio komanda, savo kelyje užauginusi ne vieną čempioną. 2014 m. sezone startavau kaip vienintelis šios komandos pilotas, todėl, žinoma, visas dėmesys ir visos viltys sudėtos į mūsų ekipažą. Ralio komanda yra didelis veikiantis organizmas, prie kurio sėkmės prisideda daug ir įvairių žmonių, tačiau galutinis darbas visvien tenka pilotui su šturmanu. Dar didesnė atsakomybė gulė ant pečių.
Pirmas didelis iššūkis buvo „prisijaukinti“ naują šturmaną. K. Heller’is lenkas, puikiai pažįstantis komandą ir visus čempionato ralius. Planas atrodo gražus, tačiau buvo vienas didelis „bet“. Jis niekada gyvenime neskaitė stenogramos angliškai. Ir čia jau buvo mano darbas jį išmokyti pagal save. Nebuvo paprasta. Prieš pirmą startą buvo netgi baisu, bet daug dirbome. Viena šturmano klaida, vienas nelaiku neperskaitytas stenogramoje posūkis ir ralį gali baigti itin skaudžiai. Pamenu susitikdavom viešbučio kambaryje ir skaitydavom stenogramą kartu, taip greitai kaip tik galim. Matuodavau laiką, o Kamilis turėdavo perskaityti puslapį kuo greičiau, neužsikirsdamas. Progresas buvo didelis ir ralio metu Kamilis nei karto nesuklydo! Begant laikui gerai susidraugavom, pasitikėjimas vienas kitu stiprėjo, o to ralyje itin reikia. Jeigu vairuotojas nepasitiki šturmanu, aukštų rezultatų tikėtis negalima. Kai dieną po dienos turi praleisti kartu vienoje mažoje erdvėje – daug smagiau gerai sutarti, antraip išeitum iš proto.
Žinoma, nebuvo taip lengva kaip su ilgamečiu mano šturmanu Renatu Vaitkevičiumi, su kuriuo šturmavome Lietuvos raliuose. Tiesa, vieną kartą šiais metais, ralyje „Rajd Swidnicki“, Renatas startavo kartu su manimi „Subaru“ komandos sudėtyje. Likus kelioms dienoms iki varžybų paaiškėjo, kad Kamilis startuoti negalės, todėl reaguoti reikėjo žaibiškai. Renatas išgelbėjo mane, visą komandą ir tuo pačiu paragavo Lenkiško asfaltinio ralio specifikos. Nors ir ne per šalmo ausines iš šturmano vietos, bet šalia, Renato palaikymas mane lydėjo visą sezoną. Kartu aplankėme visus čempionato ralius, ne vieną oro uostą, ne vieną vakarėlį ir kartais nuobodžias ceremonijas. Visa tai buvo didėlė pagalba man, ačiū jam!
Antras iššūkis buvo kalbos barjeras, kuris, žinoma nėra išvengiamas.. Iš tikrųjų tai išmokta kalba yra viena naudingiausių patirčių šiais metais. Su žurnalistais nuo pat pradžių stengiausi duoti interviu lenkiškai ir kai žinau, kaip atsakyti lenkiškai, drąsiai tai darau. Nors ir su klaidomis ar neteisingu akcentu, bet parodau, kad gerbiu jų kalbą ir stengiuosi. O ir gavau nemažai komplimentų dėl greito progreso. Metų viduryje su komanda ir kitais susišnekėjome be didesnių kliūčių. Lenkų kalba nėra sudėtinga. Man patinka kai Lietuvoje gyvenantys užseniečiai prabyla lietuviškai. Jaučiu pagarbą tokiems žmonėms, todėl taip elgiuosi ir pats.
Jeigu paklausite, kokie yra santykiai tarp dalyvių „ralio virtuvėje“, vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Matyt, „povandeninių srovių“ yra lygiai tiek pat, kiek ir senų nuoskaudų ar istorijų, bet manęs tai nelietė. Visada buvau tas lietuvis, atvykėlis, žvyro specas, su kuriuo visi elgėsi draugiškai arba tiesiog nekreipė dėmesio. Žmonės ten yra linkę įspėti, patarti. Net ir ralio grandai, tokie kaip K. Kajetanowicz, T. Kuchar, L. Habaj man asmeniškai negailėjo patarimų, komentarų. Konsultuodavausi su jais ir sėmiausi patirties. Bendri startai su šiais žmonėmis buvo nauja patirtis, dar didesnė – lipimas ant podiumo su jais. Didelis noras ir sunkus darbas gali padėti pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Žiūrovų raliuose visada būdavo, tačiau negaliu pasakyti, kad jų žymiai daugiau nei Lietuvoje, todėl nereikia galvoti, jog žmonės ten eina iš proto dėl autosporto. Tiesa, žurnalistų ir fotoreporterių finišuose ir serviso zonoje visada netrūksta, bet nacionalinis interesas yra futbolas, apie kurį kažką išmano visi. Vienas mane nustebinęs dalykas buvo asmenybių kultas. Praeityje garsūs lenktynininkai yra vis dar gerbiami ir minimi. Idant juos prisiminti pastatyti paminklai, vyksta kasmetiniai renginiai, lenktynės. Esamos autosporto žvaigždės puikuojasi partnerių TV reklamose, šypsosi iš reklaminių stendų ar moko nevairuoti išgėrus radio laidose. Pas mus suskaičiuoti tokius žmones užtektų vienos rankos.
Apibendrinant, 2014 metų sezonas buvo įspūdingas. Iškovota grupės Lenkijos vicečempiono taurė atspindi tik dalį pasiekimų, kuriais megavomės. Turėjau keletą avarijų, dar daugiau sykių atsidaviau sėkmei į rankas, ne kartą teko stovėti ant podiumo ir laistyti šampaną triumfuojant. Ačiū partneriams, draugams, ir visiems kas palaikė šiame kelyje. Iki susitikimo trasose.
O dabar – gražių švenčių! Būkime atsakingi keliuose – saugokime save, saugokime kitus ir dalinkimės šventine nuotaika su visais aplinkiniais. Sėkmės visiems!
