Šiandien norėtume pakalbėti apie meilę. Taip taip, vėl apie ją, tik iš medalio pusės. Vis meilės mums per mažai ir meilės mums niekada nebus per daug, bet ar tikrai? Norime pakalbėti apie tas situacijas ir tas meilės formos, kurios atstumia ir dažnai yra nepriimtinos.
Prakaituoju iš meilės...
Vieni stipriau jaučiame, esame labiau emocingi ir visu savo kūnu mylime, kiti – esame santūresni.
Tiems, kurie myli fiziologiškai, būna, kad net „sustoja širdis“, skauda pilvą, virpa kūnas, rausta veidas, prakaituoja delnai, ašaros teka upeliais. Natūralu, kad stiprūs jausmai mums sukelia tam tikrus fiziologinius atsakus.
Taip yra todėl, kad mes jaudinamės, patiriame adrenaliną. Deja kai kuriems šie veiksniai pasireiškia labai įkyriai, akivaizdžiai ir net vargina. Tada reikia dirbti sus savimi, net tenka užsirašyti pas psichologą, o kartais tiesiog tenka susitaikyti tiek pačiam, tiek partneriui su kai kuriomis savo reakcijomis.
Dėl meilės mirt galiu...
Meilės jausmą dažnai lydi nesibaigiantis ilgesys. Vis svajojame apie gražią ateitį ir ilgimės mylimojo vos su juo išsiskyrus net ir trumpesniam laiko tarpui.
Bet kai tas ilgesys pradeda sekinti, kai jaučiame slogią nuotaiką, liūdime, galbūt net užplūsta depresija, o gerklėje įstrigęs ašarų kamuolys, tada vertėtų susimąstyti. Kam ta kančia? Kam ta auka?
Dažnas kenčiantis savo kančia bando kažką įrodyti, pats to realiai nesuvokdamas ir adekvačiai neįvertindamas. Realios jos naudos nėra. Pragmatikams, dažniausiai vyrams, lengviau – jei ji ne su manimi, kam man jai rodyti meilę ir kankintis?
O moterys dažnai po barnių graužiasi, baudžia save arba jį ašaromis, gailiomis raudomis, daužo į krūtinę ir kitaip išreiškia isteriją ir skausmą, pasak jų kylantį iš begalinės meilės.
Tada reikėtų apsvarstyti, ar teisingai suvokiate meilę, ar nėra Jūsų meilės samprata iškreipta? Meilė toli gražu neturėtų būti kančia. O bandymas taip parodyti savo meilę taip pat ir egoistiškas, negi norite, kad kitas žmogus jaustųsi kaltas, kad Jūs jį mylite?
Vampyriška meilė
Dar viena meilės forma išreiškiama energijos pusiausvyros nebuvimu, kai iš Jūsų siurbiama energija, o Jums mainais nieko neduodama. „Mylintis“ objektas sumodeliuoja tokią situaciją, kurioje jis yra garbinamas, jam simpatizuojama. O jis tuo naudojasi ir išpeša sau naudos – nuolat prašo pagalbos ir mina ant sąžinės taip išnaudodamas mylintįjį.
Šioje meilėje, nesvarbu kurioje Jūs esate pusėje – ar išnaudojamo ar išnaudotojo – turite balansuoti ties sveiku protu, atrasti ribą, ko nedarysite dėl meilės.
Pavyzdžiui išnaudojamasis gali apsibrėžti nepaminti savo orumo, neišduoti savo vertybių, neiškeisti savo draugų, nespręsti kito problemų ir neteikti pagalbos, kol tai labiau reikalinga jam pačiam bei neduoti visada daugiau, nei gauna iš kito žmogaus.
Perdėtai rūpestinga meilė
Dar viena meilės forma, kuri dažnai atstumia – perdėtas rūpestis, per saldus ir per daug dirbtinas jausmų rodymas. Tokia meilė pradeda slėgti meilės objektą, jam pradeda trūkti oro nuo tokių santykių.
Jis nori laisvės ir individualumo, o jo meilės objektas žiūri tik į jį, gyvena tik juo ir nori visą laiką praleisti kartu. Dažnai siūlo pagalbą, kuri nereikalinga, nori viską atlikti už mylimą objektą ir mainais išsako (arba nutyli) lūkestį gauti besąlyginį tokį patį atsaką.
Toks rūpesčio rodymas ir nuolatinis įkyrus siūlymasis pradeda įgristi, atstumia. Dažnai mylintis nebemoka gyventi be savo meilės objekto. Tokia meilė nesveika, ją galima pavadinti manija. Nebelieka intrigos, paslaptingumo, pastovaus siekimo ir užkovojimo.
Tada stebimasi – „aš jį taip mylėjau, viską jam daviau, visą savo gyvenimą dėl jo paaukojau! Kodėl jis mane paliko?“ Neužmirškite, kad Jūs nusprendžiate aukotis, neklausdami, ar tam žmogui reikia tokios Jūsų aukos?
Viskas, kas per daug, yra nesveika. Perdėtas nuolankumas, nusižeminimas, egoistiškas išnaudojimas, kančios, aukos ir „močiutiškas rūpestis“ tikrai nėra pilnaverčių santykių požymiai. Meilė neturi dusinti ar sukelti negatyvių jausmų. Visur turi būti pusiausvyra.
