Ingridai mamos inkstas yra stebuklas ir išgijimo sprendimas. Santariškių klinikų transplantologų komandai – šansas ūgtelti – įveikti nesuderinamų kraujo grupių slenkstį.
„Kad donoro ir recipiento kraujo grupės turi derėti – mediko sąmonėje labai giliai įsirėžę, nes tapačių kraujo grupių taisyklė galioja visoms transplantacijos sritims. Mes įveiksime šį barjerą!“, – buvo įsitikinęs doc. Marius Miglinas.
Jo vadovaujamam Nefrologijos centrui ir neeilinei transplantacijai suburtai komandai tai pavyko dar iki metų pabaigos.
Inkstai vegetavo du dešimtmečius
Ingridai buvo dvidešimt vieneri, kai Santariškių klinikose jos šlapime aptiko baltymo. „Turbūt didžiausia klaida buvo, kad anuomet nesupratau, jog reikėtų tikrintis dažniau. Praktiškai nei kraujo, nei šlapimo tyrimų nesidariau iki pat 2007–ųjų.“
Dar anksčiau darbštuole save laikanti moteris pastebėjo, kad jai tinsta kojos. Visą kaltę suvertė sėdimam darbui. Praėjus 17 metų nuo pirmų ligos signalų, jai pradėjo labai skaudėti galvą. Vėl galvojo, kad darbe persitempė. Paskui ėmė pykinti.
Ir tik kai kraujospūdis pakilo iki 200 milimetrų gyvsidabrio stulpelio, pradėjo įtarinėti inkstus. „Kai ištyrė tuometiniame Medicinos diagnostikos centre, kreatinino kiekis, kuris rodo kraujo užterštumą šlakais ir medžiagų apykaitos produktais, vietoje 70 mikromolių litre, kuris moterims būdingas, buvo jau 180.“
Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje Ingridai nustatė anemiją ir inkstų nepakankamumą. Moteris pradėjo vartoti vaistus nuo kraujospūdžio, tačiau nieko specifinio. Per dvejus metus Ingridos kreatininas, kraujo intoksikacijos rodiklis, išaugo iki 600 mikromolių litre. Teko gydytis dialize.
Pasirinko peritoninę dializę
Šių metų pavasarį Ingridai įsodino kateterį į pilvą peritoninei dializei. Kodėl nenorėjo stacionarinės hemodializės?
„Tris kartus per savaitę po kelias valandas stacionare dializuotis man buvo mažiau priimtina nei pačiai. Peritoninė dializė man pasirodė labai pažangus metodas. Tu turi steriliai – su kauke, pirštinėmis – elgtis su žaizda, steriliai iš pilvo ertmės išpilti užterštus skysčius ir susileisti po pusantro – du litrus skysčių (gliukozės su papildomais mikroelementais). Pusę metų aš dializavausi. Man tai nebuvo vargas, be to, atslūgo sutinimai, labai pagerėjo savijauta – buvo galima gyventi.“
Bet dializuotis jaunai moteriai nebuvo išeitis.
Kraujo grupių paveldėjimo „chemija“
Ingridos motina Henrika, pagal profesiją chemikė, sako senokai išsiaiškinusi, kodėl vaikai gimsta skirtingų kraujo grupių. Juolab kad dukra turi du brolius, vienas kraujo grupę paveldėjo iš mamos – AB(IV), kitas sūnus – B (III) tėvo. Tuo tarpu dukros kraujo grupė – A (II) – tarsi nedera nei su vieno iš tėvų.
Viena medikė susirūpinusiai motinai paaiškino: “Dukrai teko tik tavo A antigenas, o B antigeno ji iš tėvų „nepaėmė“. Ingridos tėvas irgi veržėsi dukrai dovanoti inkstą, todėl po tyrimų labai gailėjo žmonos. „Bet jei dukrai geriau mano inkstas – mes juk nepasirinksim. Baimės nebuvo jokios, kad tik dukrai būtų gerai.“
Liga buvo augimo dalis
Persodinimas Ingridai atliktas lapkričio dešimtąją, pacientė išrašyta lygiai po mėnesio. Dar po dviejų savaičių moteris sugrįžo į darbą. „Dabar žinau, kad per ligą aš paaugau. Kas yra didžiulis stebuklas? Kad egzistencija leidžia kito žmogaus organą persodinti ir mano kūnas jam nesipriešina. Man buvo stebuklas, kad įsodino mamos inkstą ir jis veikia. Jos inkstas priima mane – jisai nekovoja.“
Stebuklui nesipriešinusi moteris sako ačiū visam Santariškių klinikų kolektyvui, kuris ją su motina rengė unikaliam persodinimui: transplantacijos įkvėpėjui doc. M.Miglinui, po operacijos ją gydžiusiai nefrologei Eglei Ašakienei, operavusiam chirurgui Genadijui Kučinskiui.
„Išleisdami mus medikai išsidavė, kad jiems akmuo nuo širdies nusirito. Visiems, kurie prisidėjo prie mano pasveikimo taip dėkinga, kad nemoku nė apsakyti“, – sako Ingrida.
