Kai velnias įkalbėjo Adomą ir Ievą paragauti uždrausto vaisiaus, jie visų pirma nusistebėjo savo nuogumu ir nieko nelaukę prisidengė figos lapais. Šis momentas dažnai vadinamas pirmuoju žmogaus bandymu susikurti rūbus. Nors iš tikrųjų tai – gana vėlyvi rašytojų pramanai.
Pirmykščiame ir Antikos pasaulyje žmonės savo kūno nesigėdijo. Rūbų, kuriuos jie dėvėjo, elementai daugiau nurodydavo žmogaus kilmę ar priklausymą giminei arba saugojo nuo žemiškų ir anapusinių grėsmių.
Pamirštoji rūbų magija
Net kai rūbai tebuvo apsaugos priemonė nuo šalčio ir blogo oro, ant jų būtinai nupiešdavo savotiškus saugančius ženklus arba kabindavo talismaną. Kitaip tariant, rūbai tebuvo fonas įvairiems ritualiniams daiktams, kurių reikšmė vėliau buvo užmiršta ir šie sėkmę nešantys atributai virto mums gerai pažįstamomis detalėmis, nustojusiomis bet kokios magiškos reikšmės: pakabučiais, užsegimais, ženkleliais, sagomis, sąsagomis ir pan. Pavyzdžiui, anksčiau svarbiausia aprangos dalimi buvęs galvos apdangalas, rodęs žmogaus kilmę ir socialinį statusą, dabar tėra paprasčiausia kepurė.
Galvos apdangalas kadaise buvo auros simbolis ir rodė žmogaus materialinį ir dvasinį tobulumą. Kuo storesnis ir prabangesnis jis atrodė, tuo didesne aplinkinių pagarba mėgavosi jo savininkas. Teisę nešioti tokį galvos apdangalą reikėjo užsitarnauti. Pavyzdžiui, tarp indėnų populiarias karūnas iš erelio plunksnų formuodavo ne vienerius metus. Kiekviena nauja plunksna – eilinė pergalė, eilinis nuopelnas savo bendruomenei. O jei prie plunksnos galiuko pririšdavo dar ir raudoną siūlelį, vadinasi, plunksnos gavimo aplinkybės buvo sudėtingos, jos savininkas žaidė su mirtimi.
Viršutinė galvos apdangalo dalis daugelyje senovės religijų buvo siejama su mistiniu dvasios centru. Indijoje jis vadinamas pažinimo čakra, sahasrara. Neretai net pati kepurės forma rodydavo į šį tašką. Ypatingas ornamentas jungė sarhasrarą su kepurės pagrindu, kur yra dar vienas centras – trečioji akis arba adžnos čakra. Šį tašką puošdavo brangakmeniais ir valdžios simboliais. Faraonų kepurėse adžna būdavo pažymima grifo ir gyvatės atvaizdais – aukščiausios Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdžios simboliais. Mūsų dienomis tokia kepurių magija virto pareigūnų pilotėmis, kur link trečiosios akies rodo valstybės herbas ar ženklelis. O šios tradicijos ištakos pamirštos prieš daugelį šimtmečių.
Sagų atsiradimas sietinas su trečiu svarbiu žmogaus kūno tašku, esančiu ant kaklo, ties skydliauke. Tai centras (arba čakra), vadinamas višudcha.
Dvasinis žmogaus centras – širdis (čakra anahata) – nuo senų senovės išskiriamas įvairiais ženklais. Dažniausiai – skaidriais žėrinčiais akmenėliais, demonstruojančiais minčių ir poelgių skaidrumą. Senovės Romoje ir Graikijoje nešiojo specialią segę, fibulą, sutvirtinančią apsiausto kraštus.
Kitas svarbus organizmo taškas, atsakantis už energijos tėkmės pasiskirstymą, vadinamas čakra manipura. Ji yra maždaug ties saulės rezginiu. Ši vieta naudota magiškiems simboliams išdėstyti. Manyta, kad šioje vietoje atsidūrę amuletai ir talismanai gali maksimaliai išreikšti savo apsauginę jėgą. Viduramžių riteriai šią vietą pridengdavo plieniniais šarvais, kuriuose kaip tik ties saulės rezginiu būdavo iškalamas giminės herbas, turėjęs aprūpinti šarvų savininką protėvių jėga.
Saulės rezginys energetiškai susijęs su kita, viena iš septynių pagrindinių čakrų, Svadhistana, esančia ties bamba. Ji atlieka svarbią centro funkciją, susiejančią mūsų organizmą su išoriniais energijos šaltiniais. Savaime suprantama, atkirsti šią energiją itin svarbu mūsų priešams. Žmonės nusprendė, kad saugiausia šią čakrą bus paslėpti už metalinės plokštelės. Kaip tik taip ir atsirado diržo sagtis, puošiama mistinėmis figūromis.
Septintoji, žemiausiai esanti čakra, Muladhara, esanti ties uodegikauliu, buvo žymima nuo diržo nukarusiais papuošalais. Tokie ir dabar plačiai nešiojami kai kurių Afrikos, Australijos, Pietų Amerikos čiabuvių. Jie tapo dabartinių sijonų, kuriuos iš pradžių dėvėjo ir vyrai, ir moterys, prototipu. Škotų vyrai paprotį segėti sijonus išlaikė iki šiol. Pasak Rytų išminties, Mudlahara – gyvybinės energijos šventykla. Ši energija kyla į viršų ir stiprina žmogaus dvasią.
O kaip atsirado apyrankės? Žmogaus galva – dvasios simbolis, o rankos ir kojos pripildytos keturių stichijų – žemės, vandens, oro ir ugnies. Bet visos šios jėgos neįduodamos mums tiesiog taip. Jas reikia priversti dirbti. Ir tai buvo daroma į pagalbą pasitelkus magiškus ženklus ir apyrankes. Šamanai ir senovės burtininkai apsikarstydavo jomis nuo galvos iki kojų. Vėliau juos pakeitė odiniai raiščiai ant rankų ir kojų, prie kurių tvirtinti pagrindiniai magiški simboliai.
Antikoje ir Viduramžiais rankų ir kojų apyrankės tapo pirštinių bei batų dalimi. Jas pakeitė ornamentai, kuriais būdavo dekoruojamas apavas ir pirštinės. Kaip tik todėl, kad net ir šie ornamentai turėjo magiškos reikšmės, gimė paprotys prieš sveikinantis nusimauti pirštinę. Tokiu gestu parodoma, kad žmogus neturi piktų kėslų ir šiuo metu nesitiki kokių nors dvasių apsaugos.
Dar vienas ypač svarbus kūno taškas, itin saugotas nuo blogos akies – lytiniai organai. Ne vieną šimtmetį vyrai „slėpdavo“ savo turtus specialiuose odiniuose maišeliuose. Vėliau jie simboliškai imti pridenginėti sagų eile, o dabartiniais laikais – užtrauktuku.
Baroko epochoje išpopuliarėjusi detalių gausa (šleifai, kaspinėliai, segės, kutai, nėriniai) taip pat turėjo savo paskirtį – aksesuarų ir puošybos elementų gausa traukdavo žvilgsnį ir tuo pačiu nukreipdavo dėmesį nuo paties šeimininko, taigi savotiškai saugodavo jį nuo nužiūrėjimo bloga akimi.
