Psichoanalitikė ir seksologė Katrin Blank konsultuoja poras, kurioms kyla bėdų dėl sumažėjusio seksualinio potraukio. Ji kelių knygų, dokumentinio filmo ir televizijos laidų, kurios kas savaitę transliuojamos per prancūzų televiziją, autorė.
„Vyro ir moters noras būti lygiems (visiškai paaiškinamas siekimas socialiniuose santykiuose) gali nemažai pakenkti poros seksualiniam gyvenimui, – teigė Katrin Blank duodama interviu portalui wday.ru. – Neigdami lyčių skirtumus mes netenkame geismo varomosios jėgos – suvokimo, kokie nepanašūs esame.“
– Teigiate, kad lyčių lygybė gali turėti ir nelabai teigiamų pasekmių...
– Mes nuolat raginami moteris ir vyrus vertinti pagal tuos pačius kriterijus. Tačiau tai neįmanoma: moteris negali pasaulio suvokti kaip vyras, o vyras – kaip moteris. Kiekvienas mūsų pažintį su pasauliu pradedame tyrinėdami savo kūną. Priklausymo lyčiai suvokimas didžiąja dalimi ir lemia mūsų elgseną. Dar vaikystėje suvokiame, kas esame. Tiesa, tuo pačiu turime suvokti ir atsisakyti to, kas mums “nepriklauso". Neretai šis atsisakymas moterims yra skausmingesnis nei vyrams. Todėl dažnai suaugusios moterys stengiasi perimti vyriškosios elgsenos modelį.
– Ar tokia moteris tampa „vyru“ ir intymiame gyvenime?
– Moteris niekada netampa „vyru“ – nei socialinėje, nei kitoje sferoje. Jos tik stengiasi tuo įtikinti kitus. Ir kuo giliau į moters sąmonę įstringa vyriškos elgsenos modelis, tuo jai sunkiau realizuoti savo moteriškumą bei juo mėgautis. To pasekmė – santykiai su vyrais kelia daug problemų. Mat šie nepriima tokių moterų kaip „savų“ ir aiškiai parodo, kad tokiame vaidmenyje jų nenori matyti.
– Į jus dažnai kreipiasi tokios moterys?
– Taip. Nemažai mano pacienčių yra suglumusios dėl tokios padėties. Jos puikiai jaučia savo kūno poreikius, tačiau elgiasi tarsi būtų vyrai. Tarsi bijotų,jog jei elgsis kitaip, jų silpnumas jas pražudys. Tačiau jų kūnai geidžia vyro prisilietimų, o jų „anga“ trokšta būti užpildyta. Jos kenčia ne tik dėl aplinkinių nesupratimo – jos ir pačios savęs nesupranta.
Tuo tarpu vyras, tam, kad užvaldytų moterį, turi išdrįsti jos geisti – stipriai, užtikrintai. Jis turi pajausti savo jėgą, o ne pradėti su moterimi nesibaigiančią kovą. Tiesa, kai kurie vyrai priima tokią kovą, tapdami “hipervyriški" ir net agresyvūs. Kiti gi atsisako jos, nes jiems daug svarbiau draugiški, pasitikėjimu paremti santykiai, tačiau tuomet jie atrodo pernelyg moteriški. Rezultatas – kenčia ir vyrai, ir moterys.
– Taigi galima sakyti, kad geismą „maitina“ seksualiniai skirtumai?
– Iš esmės jis “minta" noru užpildyti tą dar gerai nesuvokiamą poreikį „kažko“, kurį pirmą kartą pajuntame vos gimę. Iš pradžių jį mums padeda patenkinti čiulpimo refleksas, vėliau, kai vaikas ima vaikščioti ir didžiuojasi savo sėkme, jam reikia suaugusiųjų palaikymo ir dėmesio, padedančių vaikui augti ir jausti savo vertę. Kuo labiau žmogus suvokia, kas esąs, tuo laisvesnis tampa, tačiau vis geriau įsisąmonina ir asmenybės ribas. Ateina momentas, kai jis turi atsisakyti nesąmoningos fantazijos apie savo visagališkumą. Psichologiškai tai labai sunku pripažinti. Tačiau būtent suvokimas, kad nesame visagaliai, pažadina mumyse smalsumą ir domėjimąsi kitu žmogumi. Lygybė žudo geismą. Seksualumas ir lygybė ar vienodumas yra nesuderinami dalykai.
– O šeimoje kodėl neįmanoma lygybė?
– Todėl, kad lygybė neegzistuoja. Paklausite, iš kur atsiranda lygių galimybių reikalavimas? Iš esmės tai kova dėl valdžios – tarsi moterys būtų vyrų valdžioje ir dėl to išgyventų. Aišku, istorijoje gausu neteisybės moterų atžvilgiu atvejų. Beveik visus juos galima paaiškinti nesąmoninga baime: vyrai bijo moterų sugebėjimo gimdyti vaikus, moterys – išgąsdinti vyrą, kurio aistringai geidžia. Tačiau ir vyrai, ir moterys visuomet turėjo savo unikalią lyties valdžią, kuri visiškai neturi tikslo kaip nors menkinti partnerį, neigiant jo esybę. Mūsų seksualiniai santykiai ir fantazijos – ne kas kitas kaip žaidimai ta valdžia: valdžia gauti arba dovanoti malonumą vienas kitam; įkvėpti, kontroliuoti, atsiduoti...
Taigi seksualinė laimė susideda iš daugybės vadovavimo ir paklusimo niuansų ir čia aš neįžvelgiu nei blogų kėslų, nei asmenybės menkinimo.
