Ir toliau gyventi kartu
Tereikia pasverti visus “už” ir “prieš” ir nuspręsti, ar rezultatas vertas pastangų. Jeigu egzistuoja bent mažiausia galimybė pataisyti santykius, jeigu nesusikalbėjimo siena, iškilusi tarp sutuoktinių, – tik vidinės šeimos krizės atspindys, tuomet verta padirbėti ir pasistengti išsaugoti šeimą dėl visų šeimos narių, o ne tik dėl vaiko, gerovės, kuri paskutiniu atveju tampa visai ne gerove. Tarpusavio santykių aiškinimosi periodu į tai nereikia įtraukti vaiko stengiantis palenkti į savo pusę, nereikia jam aiškinti visų smulkmenų, liečiančių tik du suaugusius žmones.
Kad ir kiek metų bebūtų vaikui, jis niekada nesugebės suprasti tikrųjų tėvų nesutarimo priežasčių. Tačiau ir slėpti nuo jausmus nedera. Jam tereikia leisti suprasti, kad būna situacijų, kai žmonių tarpusavio santykiai gali būti ne visai sklandūs. Kalbėti su juo apie tai, kas vyksta, būtina. Ypatingai tuomet, kai jis klausinėja. Viskas, ką suaugusieji nutyli, vaikams yra siaubinga ir nepakeliama. Jų fantazijos gali būti daug kartų baisesnės nei realybė. Ir, savaime suprantama, vaikas niekuomet neturi tapti “scenų” liudininku.
Vis dėlto tėvų statusas įpareigoja “išlaikyti žmoniškąjį veidą”. Ir dar. Niekada nereikia pradėti imtis inicijuotų skyrybų veiksmų, kol abu ar bent vienas iš sutuoktinių tvirtai neįsitikino, kad šis žingsnis yra neišvengiamas. Begalę kartų susieiti ir išsiskirti su tuo pačiu žmogumi galima tik tol, kol nėra vaikų. Jeigu vaikų šeimoje jau yra, tuomet reikia turėti jėgų priimti atitinkamus sprendimus ir juos įgyvendinti, nes nuolatinius tėvų mėtymusis vaikai išgyvena labai sunkiai.
Skirtis, bet nenutraukti tarpusavio santykių
Jeigu sutuoktiniams nepavyksta garbingai išspręsti situaciją, jeigu jiems neužtenka jėgų kuo neskausmingiau visiems užbaigti santuokinius santykius, tuomet, kaip bebūtų gaila, galimas kitas variantas, kuris nėra toks retas. Taigi žmonės išsiskiria, bet tarpusavio santykių nenutraukia.
Nesugebėję išspręsti prieštaravimų, iškilusių santuokoje, jie tęsia kovą ir po skyrybų – į tai įvelia ir vaiką, nuteikia jį prieš buvusį sutuoktinį (sutuoktinę), bando palenkti į savo pusę. Dažniausiai taip nutinka, kai moteris lieka vieniša, o vyras susiranda naują žmoną. Tokiu atveju belieka patarti nustoti taip elgtis, nes kerštas dažniausiai nuodija ne to, į kurį jis nukreiptas, o pačio kerštautojo gyvenimą.
Galų gale, jeigu negalite savarankiškai susitvarkyti su neigiamomis emocijomis buvusio sutuoktinio atžvilgiu, pasistenkite, kad vaikas netaptų mainoma moneta ir atpirkimo ožiu. Jis juk visiškai nekaltas. Pirmiausia pagalvokite apie tai, kaip jis jaučiasi šioje situacijoje. O savo energiją nukreipkite pozityvia linkme. Gyvenimas per trumpas, kad eikvotumėte jį kovai su fantomais.
Tiesiog - skirtis
Trečias variantas, kai sutuoktiniai išsiskiria, irgi neretas. Vaikas lieka su vienu iš sutuoktinių – dažniausiai su mama, – o antrasis jį dažnai lanko. Šis variantas beveik idealus, jeigu buvę sutuoktiniai šių susitikimų metu nesiaiškina santykių, o vaikas su abiem tėvais gali bendrauti taip dažnai, kaip jam norisi.
Manoma, jog iš namų išėjus tėčiui trūksta vyriškojo prado. Žinoma, mamai sunkiau berniuką nuvesti į stadioną arba ugdyti grynai vyriškus interesus. Vaikas aiškiai nemato, kokį vaidmenį šeimoje užima vyras. O štai mergaičių santykiai su vyriškosios lyties atstovais gali lengvai išsikreipti dėl neslepiamo pykčio tėvui arba nelaimingos mamos patirties.
Be to, ji vyrą suvokia ne remdamasi realiu pagrindu, tėvo pavyzdžiu, todėl jos įsivaizdavimas gali būti klaidingas. Tačiau tai stereotipai ir “suveikia” tuomet, kai mama, užgniaužusi pyktį visai vyrai giminei, “atsižegnoja” ir pasiryžta gyventi “tik dėl vaiko”. Jeigu ji į vaiko auklėjimą, o greičiau į bendravimą, aktyviai įtraukia visus giminaičius – vyrus, jeigu neužsidaro tarp keturių sienų, yra didelė tikimybė, kad vaikas suformuos adekvačius santykius su abiejų lyčių asmenimis.
Apskritai skyrybų atveju vaikams reikia ypatingo dėmesio, kantrybės ir abiejų tėvų meilės. Pasistenkite skirti daugiau laiko bendravimui su mažyliu. Suaugusiųjų užduotis – įtikinti vaiką, kad jis niekuo dėtas, kad skyrybos susijusios tik su tėvų nesusikalbėjimu ir jos visiškai neturės įtakos mamos ir tėčio santykiams su vaiku.
Kad ir kokie bebūtų tėvų tarpusavio santykiai, vaikas turi jausti, kad tėtis ir mama jį mylės taip pat karštai kaip ir anksčiau. Beje, kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau bet kokią gyvenimišką situaciją priima kaip būtinybę ir neišvengiamybę. Mažylis dar nesusidūrė su visuomenės stereotipais, todėl jam gerai tai, kas gerai jo mamai ir tėčiui. Todėl saugoti santuoką iš altruistinių paskatų, kai vaikui, pavyzdžiui, suėjo 3 metukai, nėra jokios būtinybės.
Sekantis variantas mūsų šalyje nelabai paplitęs. Galvoje turime atvejį, kai vaikas gyvena tai vienoje, tai kitoje šeimoje (pavyzdžiui, vieną savaitę – su mama, kitą – su tėčiu). Amerikoje šis variantas praktikuojamas dažnai – mokslo metus vaikas praleidžia su mama, o vasarai važiuoja pas tėtį. Toks klausimo sprendimas protingesnis nei savaitė po savaitės, nes dažnai išsiskyrę tėvai gyvena skirtinguose miestuose ir vaikui būna nepatogu lankyti mokyklą.
Tačiau ir šiuo atveju yra “povandeninių akmenų”. Gyvendamas dviejose šeimose, vaikas turi galimybę bet kuriuo momentu, kai kas nors nepatinka, išeiti pas kitą iš tėvų. Tačiau yra ir teigiamų pusių – tėvai, kurie vertina bendravimą su vaiku, turi realų stimulą iš tiesų juo rūpintis, nes nuolat gresia potenciali grėsmė, kad vaikas gyvens ten, kur jam geriau.
Ir galų gale, turint galvoje, kad pilna šeima optimaliausiai atlieka visas jai suteiktas funkcijas, nereikia atidėlioti naujos šeimos sukūrimo galvojant, kad “naujas tėtis” niekada nepakeis “seno”. Žinoma, tikro tėvo niekas nepakeis. Tačiau negalima paneigti tokios vaikui svarbios tėviškos rolės. Nereikia vienu metu stengtis būti ir mama, ir tėčiu savo atžalai. Jums tai nepavyks. Jūs liksite tik mama, vaikas taps dar labiau priklausomas nuo jūsų ir jis visiškai susipainios, ką gyvenime turi daryti moteris, o ką – vyras. Kuo ilgiau atidėliosite naują santuoką, tuo sunkiau bus apsiprasti su šia mintimi ir tuo sunkiau su nauju tėčiu apsipras vaikas.
Taigi skyrybos ir tėvų išsiskyrimas – tai nemalonūs išgyvenimai, sunki patirtis, bet ne katastrofa. Sutuoktinių pastangos bet kokiu būdu išsaugoti santuoką, kai nebeliko ne tik meilės, bet ir abipusės pagarbos, paprastai neatneša laukiamos naudos mažyliui. Todėl užuot bergždžiai švaisčius jėgas bandant “išgelbėti” arba ant vandens išlaikyti braškančią šeimos valtį geriau jas nukreipti susiklosčiusios situacijos, susijusios su tarpusavio santykių atšalimu, sprendimui. Galų gale teisingi dviejų žmonių poelgiai gali iki minimumo sumažinti šeimos iširimo pasekmes. Ir galbūt tai bus geriausia išeitis, priimtina visiems šeimos nariams, tarp jų ir tiems, kurių mama ir tėtis nenustos mylėję, kad ir kaip toli bebūtų.
