Ji įsimylėjo. Jos supratimu, Jis buvo pats nuostabiausias iš visų jos kada nors sutiktų vyrų. Visais atžvilgiais. Jis atrodė jai tobulas Jis bus idealus vyras.
galvoja apie jį dieną ir naktį. O tai, kad jis buvo vedęs du kartus, turi tris vaikus ir pakeitė tris darbovietes, − šie faktai atrodė nereikšmingi. Ji − įsimylėjusi.
Įsimylėjimo reiškinys
Daugelis iš mūsų įžengėme į santuoką prieš tai patyrę įsimylėjimą. Mes sutikome žmogų, kurio fiziniai ir asmenybės bruožai sukūrė gana didelę „elektros iškrovą“ ir pažadino mumyse „meilės posistemę“. Nuskambėjus signalui, mes leidomės į to žmogaus pažinimo procesą.
Pirmasis žingsnis galbūt buvo pasiūlymas suvalgyti po mėsainį ar kepsnį drauge priklausomai nuo piniginės storumo, bet išties mums rūpėjo ne maistas. Mes ieškojome meilės. „Ar šita šiluma mano kūne ir virpuliukai ir yra tikrasis jausmas?“ − spėliojome tada.
Kartais per pirmąjį pasimatymą virpuliukai dingsta. Mes pamatome, kad ji uosto tabaką, ir šiurpulys nubėga per kūną; daugiau nenorime kviesti jos valgyti mėsainių. Kitą kartą kaip tik pasivaišinus mėsainiais virpuliukai sustiprėja.
Imame planuoti daugiau tokių susitikimų, ir netrukus virpuliukai taip suintensyvėja, kad aptinkame save galvojant: „Atrodo, aš įsimylėjau.“ Galų gale įsitikiname, kad tai yra „tikra“, ir pasakome apie tai tam žmogui, tikėdamiesi, jog šis jausmas yra abipusis.
Jeigu taip nėra, šiek tiek atvėstame arba dar labiau stengiamės norėdami padaryti jam įspūdį ir pagaliau pelnome savo numylėtojo žmogaus meilę. Kai jausmas yra apibusis, mes pradedame kalbėti apie vestuves, nes kiekvienas pritars, kad įsimylėti yra būtina norint pakloti pamatą gerai santuokai.
Įsimylėjimo potyris išsamiau
Pasiekęs aukščiausią tašką, įsimylėjimo potyris būna euforiškas. Mes tampame emociškai pakerėti vienas kito. Miegoti einame galvodami apie vienas kitą. Kai keliamės, pirmiausia mintyse iškyla tas žmogus. Mes ilgimės vienas kito. Kai susikabine už rankų, atrodo, kad mūsų kraujas teka kartu.
Įsimylėjęs žmogus tiki iliuzija, kad jo mylimasis yra tobulas. Mama gali sakyti jam: „Brangusis, ar tu suvoki, kad penkerius metus ji buvo gydoma psichiatro?“ Bet sūnus atsako: „Ai, mama, palik mane ramybėje. Jau trys mėnesiai, kai ji nebegydoma.“
Draugai irgi įžvelgia tam tikrus trūkumus, bet nelabai nori jam pasakyti, nebent pats paklaustų jų nuomonės. Labai tikėtina, jog jis neklaus, nes jam atrodo, kad ji tobula, o kitų nuomonė yra nesvarbi.
Iki vestuvių mūsų svajonės sukasi apie vedybinę palaimą. „Mes padarysime vienas kitą labai laimingus. Kitos poros ginčijasi ir kariauja tarpusavyje, bet tarp mūsų šito nebus. Mes mylime vienas kitą.“ Be abejo, nesame visiškai naivūs ir suvokiame, kad galų gale esame skirtingos asmenybės. Tačiau esame tikri, kad apie skirtumus bus kalbama atvirai, o problemos bus sprendžiamos greitai.
Mes patikime, kad jeigu iš tikrųjų įsimylėsime, šitai tęsis amžinai. Visada jausime tuos nuostabius jausmus, kuriuos išgyvename dabar. Niekas negalėtų atsistoti tarp mūsų. Mus pakeri kitos asmenybės grožis ir žavesys. Meilė − pats nuostabiausias dalykas, kokį kada nors patyrėme. Mes pastebime porų, kurios, kaip atrodo, prarado šį jausmą, bet mums taip niekada neatsitiks.
