Psichologai sako, kad mirties baimė būdinga mums visiems. Anot jų, tai Dievo dovana, leidusi žmonijai išsilaikyti žemėje.
Mirties baimė - būtinas pojūtis, kad gyventume, nes kai bijom daug ką darom, kad liktume gyvi ir sveiki. Juk ir skęsta dažniau tie, kas moka plaukti. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovo, psichoterapeuto Raimundo Aleknos teigimu, mirties bijome todėl, kad mus gąsdina nežinomybė, kelianti nesaugumo jausmą.
Laikui bėgant, žmonėms būdinga susitaikyti su mintimi, kad visi kada nors paliksime šią žemę. Tačiau būna atvejų, kai mirties baimė tampa įkyri ir apie ją galvojama kiekvieną minutę. Dažniau taip nutinka tiems, kieno vaikystė nebuvo labai savarankiška. Nesvarbu, ar šiltnamio sąlygas ir pastovią globą vaikas juto iš didžiulės tėvų meilės, ar iš noro pilnai viską kontroliuoti. Toks žmogus ir suaugęs nori, kad viskas priklausytų nuo jo, gi mirtis nepriklauso nuo nieko. Praradę galimybę valdyti situaciją, galime pasijusti labai prastai, net supanikuoti.
Mažiau mirties bijoma tuo atveju, jei kažkokiais būdais sugebame įprasminti savo gyvenimą, pasakyti sau, dėl ko gyvename. Kitaip tariant, randame paaiškinimą, kad galėtume suvokti, jog mūsų buvimas žemėje nebuvo bergždžias ir beprasmis. Palikdami „pėdsaką“ – darbus, vaikus, idėjas, mes tarsi įgyjame nemirtingumą, susiliejame su amžinybe. Lengviau mirtį priima ir tie, kas tiki pomirtiniu gyvenimu.
Kai kas sako, kad mirties baimė gali būti egoizmo išraiška. Argumentas – žmogui gaila ne mirusiojo, o savęs, koks nelaimingas jis bus.
Tačiau R. Aleknos įsitikinimu, tai ne egoizmas, o normali baimė tapti vienišam. Mes visi bijome prarasti tuos žmones, kurie mums padėdavo, kai reikėjo, į kuriuos galėjome remtis. Kita vertus, kol artimieji gyvi, jie tarsi apsaugo mus nuo mirties, nes neva neateina mums „eilė“. Sykį pagyvenusi moteris, palaidojusi paskutinį šeimos narį, tyliai tarstelėjo, na štai, dabar ir man kelias anapus laisvas.
Žmonėse įprasta tikėti, kad tėvai miršta pirmieji. Tačiau tai nepanaikina mūsų baimės dėl mirties. Juk kai miršta tėvai, jei žmogus neturi nei brolių, nei seserų, jis jaučiasi, kad nieko nebeturi. Mirtis nepalieka nieko, kas atveda žmogų į šį pasaulį, sustiprėja pojūtis, kad kiti žmonės aplinkui - svetimi. Jei apie tai susimąstoma laikas nuo laiko, - viskas natūralu.
Tačiau jei savo ar kitų mirties baimė persekioja kiekviename žingsnyje, reikia imtis priemonių, kad ją suvaldytum. Visų pirma, reikia racionaliai paaiškinti pačiam sau, ką ta baimė sako, ką mes norime vietoj jos jausti, ir ko tam reikia. Jei žmogus bijo, kad mirs tėvai, galima pasirūpinti, kad artimieji profilaktiškai pasitikrintų sveikatą, atsisakytų žalingos veiklos, pailsėtų. Padeda ir pokalbis su artimaisiais, dėl kurių bijoma, - gal jie gali labiau rūpintis savimi?
Antras būdas sumažinti baimę – įvertinti jos dydį. Kitaip tariant, suvokti, kad jei kiti susidorojo su šia problema, nugalėjo šią baimę, tai ir aš galiu. Tačiau jei mintis apie mirtį tampa išties įkyri, galima kreiptis pagalbos ir į specialistus. Neretai įkyrias baimes sukelia emocinis ar fizinis pervargimas. Apskritai, bet koks „varžtelis atsisuka“ tuomet, kai žmogus pervargsta, ir nebepatempia to, ką manosi galįs daryti. Visi įkyrumai, fiksidėjos paaštrėja tuomet, kai žmogus daro daugiau, nei iš tiesų gali.
Mirties baimė sveiko proto ribose, kai kyla klausimas, - ką aš darysiu, kai tai nutiks, kaip jausiuosi, nerimas, kad keisis gyvenimas – yra normalu. Bet jei dabar nėra pagrindo nerimauti, o žmogus kas minutę galvoja apie mirtį – tai jau liguistos būklės požymis. Tuomet būtina sustoti, leisti sau pailsėti, daugiau bendrauti su artimaisiais ir draugais, ir pasirūpinti savimi.
