Ilgą laiką polineziečiai, Madagaskaro gyventojai, daugelis Afrikos genčių, eskimai, japonai, kinai ir dar daug kitų tautų nežinojo, kas tai yra mums įprasti bučiniai.
Pavyzdžiui, kinai nuo senų senovės vietoj bučinio pasitrindavo nosimis. Birmiečiai dar ir dabar ne bučiuojasi, o tik prisiliečia lūpomis ir nosimis – „įkvepia vienas kito kvapo“. Japonai bučiuojasi labai droviai, neatverdami lūpų ir dairydamiesi į šalis, ar niekas nemato, – gėdinasi.
Bučinys – tai reikšmingiausias pagarbos ir draugystės ženklas. XVI – XVII amžiuje Rusijoje šios apeigos buvo itin sudėtingos. Jų metu vieni kitiems nusilenkdavo ir į vienas kito sveikatą išgerdavo vyno. Po vaišių šeimininkas liepdavo prabangiai apsirengusiai žmonai prieiti prie svečio ir gurkštelėjus degtinės taurelę paduoti jam. Kartais ypatingai garbingam svečiui būdavo leidžiama pabučiuoti šeimininkę į lūpas. Anot istorikų, rusai, vaišindami svečius, atvesdavo savo žmoną, kad visi dalyviai ją pabučiuotų į lūpas.
Šeimininkas į tai reaguodavo ramiai ir niekas nedrįsdavo jos nebučiuoti, nes būtų buvę išmesti iš namų.
Kas tai yra bučinys? Šekspyras jį vadina „mūsų meilės ženklu“, aštrialiežuvis Koleridžas sako, kad bučinys – tai „kvėpavimo nektaras“, o Van de Valdas mano, jog tai tiesiog „dangiškas malonumas“. Paprasčiausią, bet medicininiu požiūriu patį tiksliausią apibrėžimą galima rasti seksologijos terminų ir sąvokų žodyne.
Kas, kada ir kaip pirmą kartą pasibučiavo, neaišku. Yra daugybė įdomių ir neįtikėtinų teorijų. Viena iš jų skelbia, kad senovėje žmonės tikėjo, jog kvėpavime yra siela ir visos žmogaus jėgos. Todėl dviejų besibučiuojančių žmonių kvėpavimo susiliejimas buvo vadinamas sielų jungtuvėmis. Anksčiau bučinys buvo pasitikėjimo ženklas. Leisdami kitiems taip arti prie savęs prieiti, žmonės parodydavo, jog jie jų nebijo ir visiškai jais pasitiki.
Bučiuojantis iki begalybės įtempti keturi pojūčiai: lytėjimas, uoslė, skonis ir rega. Taip jūs bandote pažinti partnerį. Pagrindinis bučinio elementas yra lūpos. Tai labai jautrus organas: viename kvadratiniame centimetre į paviršių išlenda 200 nervinių galūnėlių. Tūkstančiai skonio receptorių pajaučia meilės skonį. Tikriausiai todėl meilė vadinama „saldžia“, o išdavystė – „karčia“.
Erotinis leksikonas pateikia bučinių klasifikaciją. Pasirodo, jie būna sausi ir drėgni, gilūs ir negilūs, šalti ir jausmingi. Pats žinomiausias ir labiausiai paplitęs taip vadinamas „prancūziškas bučinys“.
Jeigu mylimieji nepasitenkina vienu bučiniu, jie sumaišo keletą skirtingų. Čia svarbiausia – išradingumas ir netikėtumas. Bučinys gali prasidėti kaip paprastas, kuris pačiame įkarštyje gali pereiti į vakuuminį ir praėjęs keletą stadijų gali baigtis taip kaip prasidėjo – įprastu pabučiavimu į lūpas. Gali būti begalė įvairiausių variantų.
Pagal tai, kaip žmogus bučiuojasi, galima nustatyti partnerio temperamentą ir charakterį: jeigu jis lūpomis klaidžioja po puikiausias vieteles, bučiuoja tavo ausį, kaklą, bet nesiartina prie tavo lūpų ir stengiasi nežiūrėti tau į akis, tai jis – „ pasislėpęs eksperimentatorius“. Jis labai jausmingas meilužis. O jeigu švelniai prisiliečia prie kaktos, meiliai bučiuoja į skruostą lyg šepetėliu valytų dulkes nuo brangenybės, tuomet jis – „muziejaus sargas“. Tai liudija apie švelnumą ir pagarbą. Su juo gali jaustis saugi. Jis tavęs nenuvils.
Reikėtų saugotis „erotinio vampyro“. Jis įsisiurbia į tavo lūpas, lyg norėtų iščiulpti tavo sielą. Po tokio bučinio lūpas skauda, o liežuvis lieka nusėtas įbrėžimais. Geriau susirasti „meilužį – draugą“. Prieš bučiuodamas tave, jis rankomis suima tavo galvą. Bučiuoja žiūrėdamas tau į akis. Jo lūpos lengvai sučiauptos, lyg bijotų, kad drėgnas bučinys gali būti pernelyg familiarus. Jam patinka būti su tavimi. O „pliušinis meškiukas“ pasilenkia prie tavo veido, urzgia ir prisiliečia atkištomis lūpomis, lyg norėtų pasakyti: „Imkis veiksmų“. Jis nori, kad mylėtų ir bučiuotų jį. Jeigu tau patinka visur pirmauti, geriau jo nesutikti.
Pasirodo, bučinys – tai ne tik „dangiški malonumai“:
Gydytojai nustatė, kad ilgi bučiniai palankiai veikia kraujotakos sistemą. Juk bučiuojantis pulsas padažnėja iki 110 kartų per minutę. Tai puiki treniruotė širdies – kraujagyslių sistemai!
Bučiuokitės dažniau! Tai savo globotiniams, išleidžiantiems šimtus dolerių dantų gydymui ir protezavimui, rekomenduoja autoritetingi vakarų odontologai. Visa esmė tame, kad bučiuojantis ne tik išsiskiria daugiau seilių, – jose padidėja kalcio koncentracija. Taigi ženkliai sumažėja ėduonies tikimybė.
Bučiuotis kuo dažniau kviečia ir vokiečių mokslininkai. Aistringi bučiniai naudingi sveikatai. Tai neblogi fiziniai pratimai – dalyvauja 34 veido raumenys ir sudega 150 kalorijų (kaip 15 minučių plaukiant krauliu).
Bučiuodamiesi mes pasikeičiame 9 mg vandens, 0,7g albuminų, 0,18g organinių medžiagų, 0,7mg riebalų, 0,45mg druskų ir ... 250 bakterijų! Tačiau tai visiškai nekelia mirtino pavojaus. Kiekvieno žmogaus seilėse yra fermentų ir antikūnių, kurie sugeba apsaugoti nuo infekcijos. Be to, seilėse yra androsterono – medžiagos, pažadinančios seksualinius poreikius.
Moterys bučiniams teikia didesnę reikšmę nei vyrai. Kai kurios moterys tvirtina, kad besibučiuodamos patiria orgazmą. Šiuo fenomenu gali pasigirti 1 – 2% silpnosios lyties atstovių.
Kvėpavimo susilaikymas bučiuojantis palankiai veikia organizmą – tereikia prisiminti įvairias sveikatą stiprinančio kvėpavimo technikas, pavyzdžiui, pranajamos jogą. Nors ir ne visi besibučiuojantys patenka į „septintą dangų“, bet į kraują išsiskyrus endorfinams, kurie turi narkotinių savybių, mes pasijuntame dieviškai ir nusiraminame.
Bučiuokitės, apsikabinkite ir dovanokite vieni kitiems švelnumą!
