Rusų klasikas daugiau nei prieš 100 metų parašė laišką savo broliui, talentingam menininkui, tačiau silpnavaliam ir kenčiančiam nuo alkoholizmo. A. Čechovui pavyko puikiai apibūdinti, kokios turėtų būti gerai išsiauklėjusio žmogaus savybės.
Antonas Čechovas, žinodamas savo brolio silpnybes, visuomet dėl jo nerimaudavo, išgyvendavo dėl Nikolajaus abejingumo jo paties talentui. Čechovas rašė: „Žūva stiprus rusų talentas, žūva dykai“. Ir, aišku, bandė atvesti brolį į protą, paaiškinti, kad anas klysta gyvendamas tokį gyvenimą. Viename savo laiškų jis gan griežta forma eilinį kartą paminėjo klaikų gyvenimo būdą ir abejingumą savęs atžvilgiu.
Čechovui pavyko sukurti kupiną emocijų, atvirą laišką, kurį būtinai turėtume perskaityti ir mes. Gal mes ir nesame alkoholikai, skęstantys „laipsnių liūne“, tačiau apskritai dauguma mūsų, kaip ir Nikolajus, paskendom savęs gailėjime, menkiname savo talentus ir atsistojom į pozą „manęs niekas nesupranta“. Taip mes kenkiame tik sau ir artimiesiems, kurie nėra abejingi.
Būtinai perskaitykite šį laišką. Didysis rusų literatūros klasikas gali mus išmokyti gerų dalykų. Puikus argumentams tiems, kas vis skeptiškai klausinėja mūsų: „Kodėl verta skaityti knygas?“. Štai atsakymas:
Maskva, 1886 metai.
„Tu dažnai skundeisi man, kad tavęs „nesupranta!“. Tuo net Getė ir Niutonas nesiskundė… Skundėsi tik Kristus, bet jis klabėjo ne apie savąjį „aš“, o apie savo kančias… Tave puikiai supranta… Jeigu tu pats savęs nesupranti, tai nėra kitų kaltė…
Noriu patikinti tave, kaip brolis ir artimas tau žmogus, aš suprantu tave iš visa siela užjaučiu tave… Visas gerąsias tavo savybes aš žinau, kaip savo penkis pirštus, vertinu jas ir žvelgiu į jas su didžiausia pagarba. Aš, jeigu nori, kaip įrodymą, kad tave suprantu, galiu netgi išvardinti tas savybes. Aš manau, kad tu esi geras iki skuduriškumo, kilnus, ne egoistas, daliniesi paskutiniu grašiu, nuoširdus; tau svetimi pavydas ir neapykanta, esi atviraširdis, gaili žmonių ir gyvūnų, nekandus, nekerštingas, patiklus… Tu esi apdovanotas dangaus tuo, ko kiti neturi: turi talentą. Šis talentas stato tave aukščiau milijonų kitų žmonių, kadangi Žemėje dailininku gimsta tik 1 iš 2000000 žmonių.
Talentas stato tave į ypatingą padėtį: būk tu rupūžė arba tarantulas, tave vis vien gerbtų, kadangi talentui atleidžiama viskas. Trūkumą turi tik vieną. Jame ir tavo klaidingoji žemė, ir tavo nelaimė, ir tavo žarnų kataras. Tai – tavo kraštutinis neišsiauklėjimas. Atleisk, prašau, bet veritas magis amicitiae… Esmė tame, kad gyvenimas turi savo salygų… Kad jaustumeisi inteligentiškoje erdvėje „savoj lėkštėj“, kad nebūtum joje svetimas pats sau ir ji tavęs neslėgtų, reikia būti žinomu būdu išsiauklėjusiam… Talentas nunešė tave į šią aplinką, tu jai priklausai, bet… Tave nuo jos traukia ir tau tenka balansuoti tarp kultūrinės publikos ir gyventojų vis-a-vis. Pasireiškia miesčioniškas kūnas, užaugintas rykštėmis, prie vyno rūsio, išmaldomis. Nugalėti jį sunku, klaikiai sunku.
Išsiauklėję žmonės, mano nuomone, turi atitikti šias sąlygas:
1. Jie gerbia žmogaus asmenybę, todėl visuomet yra nuolankūs, švelnūs, mandagūs, geranoriški… Jie nemaištauja dėl plaktuko arba dingusios gumytės; gyvendami su kuo nors jie nedaro iš to paslaugos, o išeidami nesako: su jumis gyventi negalima! Jie atleidžia ir triukšmą, ir šaltį, ir perkeptą mėsą, ir aštrumus, ir svetimų buvimą patalpose…
2. Jie yra gailestingi ne vien tik ubagams ir katėms. Jų siela serga ir nuo to, ko nepamatysi plika akim…
3. Jie gerbia svetimą nuosavybę, todėl grąžina skolas.
4. Jie nuoširdūs ir bijo melo kaip ugnies. Jie netgi menkniekiuose nemeluoja. Melas skaudina klausytoją ir jo akyse subanalina kalbantįjį. Jie nevaidina, lauke elgiasi taip pat, kaip ir namie, nepučia miglos mažajai brolijai… Jie neplepūs ir nelenda atvirauti, kuomet jų to neprašo… Gerbdami svetimų ausis jie dažniau tyli.
5. Jie nenaikina savęs tam, kad kitiems išprovokuotų gailestingumą ir pagalbą. Jie neskambina svetimų sielų stygomis, kad jiems atsakinėtų dūsavimais ir vargintųsi su jais. Jie nesako: manęs nesupranta!..
6. Jie nesiblaško. Jų nedomina tokie dirbtiniai deimantai, kaip pažintis su įžymybėmis, sutiktojo Salon’e nuostaba, žinomumas porterinėse…
7. Jeigu jie turi savyje talentą, jie jį gerbia. Jie paaukoja vardan jo ramybę, moteris, vyną, skubėjimą.
8. Jie auklėja savyje estetiką. Jie negali užmigti rūbuose, matyti sienose plyšių su blakėmis, kvėpuoti blogu oru, žingsniuoti apspjaudytomis grindimis, misti iš žibalinės viryklėlės… Jie stengiasi kiek įmanydami suvaldyti ir sukilninti lytinį instinktą… <…> Šiuo atžvilgiu išsiauklėjusieji nėra tiek „virtuviški“. Jiems iš moterų reikia ne lovos, ne arkliško prakaito, <…> ne proto, pasireiškiančio gebėjimu „išdurti“ apsimestiniu nėštumu ir nepailstamai meluoti. Jiems, ypač menininkams, reikia šviežumo, grakštumo, žmogiškumo <…>… Jie nekala degtinės, neuosto spintų, kadangi žino, kad jie ne kiaulės. Geria jie tik tuomet, kuomet yra laisvi, progai esant… Kadangi jiems reikalinga mens sana in corpore sano.
Ir t.t. Tokie yra išauklėtieji… Kad išsiauklėtum ir nestovėtum žemiau aplinkos, kurioje atsidūrei, neužtenka vien perskaityti Pikviką ir iškalti Fausto monologą. Neužtenka atsisėsti ant vežiko ir nuvažiuoti į Jakimanką, kad po savaitės iš ten pabėgtum…
Čia reikia nepertraukiamo, dieninio ir naktinio darbo, amžino skaitymo, studijavimo, valios… Čia brangi kiekviena valanda… Kelionės į Jakimanką ir atgal nepadės. Reikia drąsiai spjauti ir staigiai nulėkti… Ateik pas mus, sudaužyk degtinės grafiną ir gulkis skaityti… Bent jau Turgenevą, kurio tu neskaitei…“
