Augustas TAMALIŪNAS
Už Balkasodžio (Alytaus raj.), greta "Šaltinėlio" sodų bendrijos, prie Nemuno iškylavo bent šeši alytiškiai, tarp kurių buvo Irena ir Valius Saldukai, jų antrasis, šešiolikmetis, sūnus Vytautas, močiutė ir vienuolikos metų giminaitė Ligita Zabulionytė su mažesniuoju broliuku. Besimaudydami du vaikai netikėtai pradėjo skęsti. Vieną išgelbėti pavyko, tačiau šešiolikmetis Vytautas paskendo.
- Viskas dėjosi tarp antros ir pusiau trečios valandos dienos, - šį trečiadienį mums pasakojo Vladimiras Ignatčikas, buvęs kaunietis, jau dvidešimt aštuonerius metus dirbantis inžinieriumi konstruktoriumi Dzūkijos sostinės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. - Buvau sode su žmona Galina, na, o kadangi ore tvyrojo tvanka, tai sumaniau nusimaudyti. Ėjau į gerai žinomą vietą, greta žvejų įsirengtos pakylos. Nuo jos, matyt, patogu spiningauti, nes kairėje pusėje esama didelio upės dugno nuolydžio. Kartą ten bandžiau plaukioti. Nuslydau. Srovė pradėjo nešti. Išsikapsčiau ir daugiau toje klastingoje gelmėje nesimaudžiau. Kam rizikuoti? Mat dešinėje nuo žuvautojų pamėgtos vietos yra sekluma. Ten įsibridau ir šį sykį. Viduryje Nemuno baidarėmis plaukiojo du vyrukai, bet, man atėjus, jie greitai nusiyrė tolyn. Likau vienas. Nešioju akinius, bet su jais plaukioti, žinoma, nepatogu, užtat šiuos pasidėjau ant kranto. Besimaudant atidrožė kažkoks vyriškis, tačiau į vandenį nelindo. Stovėjo krante ir žiūrėjo. Paskui pamačiau tą, regis, šešių žmonių grupelę. Galimas daiktas, kad jie nežinojo apie nuolydį kairėje pusėje, bet labai nerimauti iš pradžių lyg ir nebuvo dėl ko. Netoli kranto maudėsi moteris, kaip vėliau sužinojau, to vaikino mama. Kita moteriškė, žymiai vyresnė, irgi pliuškenosi pakrantėje. Paauglys buvo seklumoje, įsibridęs maždaug iki pusiaujo. Mačiau, kad jis laikė ant rankų mergaitę dryžuotais marškinėliais. Atrodė, mokino ją plaukti. Į krantą išlipusi močiutė rūpinosi šuniukais. Šių buvo du, tiktai vienas, regis, ne jų, o kažkoks paklydėlis. Dar pajuokavau, kad į namus reikės vestis ir šį, o tada viskas ir nutiko.
Vladimiro Ignatčiko žodžiais tariant, niekas nešaukė, tik staiga jis išgirdo labai tylų, berods, moters balsą. Žiūrėkit, girdi, skęsta! Galinos vyras atsigrįžo ir pažvelgė į upę. Akinių nespėjo užsidėti, bet mirguliuojančiame vandenyje išvydo tris galvas. Dvi buvo tolėliau nuo kranto, viena - artėliau. Atrodo, kad šioji skubėjo anoms į pagalbą. Dvejoti nebuvo kada. Vladimiras Ignatčikas šoko į upę. Sakė, kad galėjo pasiekti besimurkdančiuosius ir briste, tačiau plaukti buvo greičiau. Žengė du žingsnius ir nuplaukė. Matė, kad vaikinukas kapoja rankomis vandenį, taigi iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad išsikapstys.
- Man reikėjo rinktis, kurį skęstantįjį gelbėti, - susikrimtęs sakė Vladimiras Ignatčikas. - Dviejų iškart niekaip nebūčiau ištraukęs. Pasirinkau mergaitę, nes ši, kaip suvokiau, nemokėjo plaukti. Ją ir sūnų mėginęs pasiekti vaikino tėvas ūmai apsigrįžo ir pradėjo plaukti atgal. Girdi, mergaitė stvėrė jam už galvos ir vos nenugramzdino. Ji iš tikrųjų jau buvo panirusi. Stačia kaip stulpas. Vandens paviršiuje išvydau tiktai jos makaulę, užtat niurktelėjau po mergaite, išstūmiau ją į paviršių ir pats iškilau. Stengiausi, kad jos galva būtų virš vandens, stūmiau į krantą ir vis kartojau: "Kojom, kojom dirbk!" Nežinau, ar ji negirdėjo, ar šitokioje situacijoje nesiorientavo, bet nei rankomis, nei kojomis nepadėjo kapstytis. Kai pasiekėme seklumą, mergaitė atsigavo, išbrido į krantą ir nuėjo prie savo broliuko. Tada atsigrįžau į upę. Paauglio galvos jau nesimatė. Gal būčiau nėręs ir bent pabandęs išgriebti, tačiau tikslios vietos, kur jis paniro, deja, nežinojau. Krante buvusios moterys ničnieko konkretaus negalėjo pasakyti. Tikriausiai vaikinuką įtraukė toje vietoje stipri upės tėkmė. Kur srovė galėjo jį nunešti, deja, neišmaniau. Ant nuomonės pulti stačiagalviais niekaip neišėjo. Teko bristi į krantą. Mergaitė jau buvo visai atsigavusi, nes paklausta, kuo vardu, atsakė: "Ligita". Nežinau, ką jūs darytumėte šitokią akimirką, bet mane, atvirai šnekant, labiau sukrėtė ne moterų šūksniai, ne raudojimai, o žolėje gulėjęs berniuko tėvas. Pasilenkiau prie jo, paklausiau, kas yra, o jis atsakė: "Galvą skauda". Man tai lig šiol nesuvokiama. Nesiryžtu jo smerkti, nežinau sveikatos būklės ir savijautos, tačiau tas vaizdas ir dabar stovi akyse. Jis grįžo nepriplaukęs prie sūnaus, o tatai man nesuprantama.
Nuskendusio Vytauto Salduko paieškos įstrigo. Sekmadienį, pasak nelaimingosios motinos, alytiškiai gelbėtojai iš priešgaisrinės tarnybos į vandenį nenorėjo lįsti. Atseit per stipri srovė. Irena Saldukienė vis dėlto prisiprašė, kad gelbėtojai bent valtele pasiirstytų aplink tą vietą, kur prigėrė jos sūnus. Girdi, gal išvysite po vandeniu baltus plaukučius. Kęstučio Bautronio vadovaujamos antrosios komandos narai lavono ieškojo ir trečiadienį, tiktai jau kitoje vietoje. Ten, kur, Valiaus Salduko žmonos žodžiais tariant, palei krantą atseit guli įkritusios penkios ar šešios pušys, į kurių šakas, pasak motinos, galėjo įsipainioti sūnaus kūnas. Nelaimingoji aimanavo, kad jo negali palaidoti, siūlė narams važiuoti prie Nemunaičio, kur upė daro kilpą, laukė žinių iš Birštono, kur, anot jos, Nemunas per visą plotą pažabotas tinklu, bet narai nieko nerado. Pavakaryje iš Ligitos Zabulionytės mamos išgirdome, kad skenduolis jau surastas, bet šios žinios priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos dispečerė nepatvirtino. Mergaitę išgelbėjusio Vladimiro Ignatčiko žmona sako, kad vyras ir dabar kremtasi. Gal, girdi, ne tą reikėjo gelbėti? Matyt, ši savigrauža liks visam gyvenimui. Mano nuomone, vyriškis tikrai nusipelnė, kad būtų apdovanotas Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Ketvirtadienį apie skenduolio radimą įvykį tiriantis prokuroras Ramūnas Šarka dar nežinojo, nors ugniagesiai puse lūpų buvo girdėję, kad lavonas trečiadienį neva išplaukė netoli Prienų. Ar tai teisybė, gelbėtojų komandos vadovas Kęstutis Bautronis negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti.
