Daiva NORKIENĖ
Jų "gyvenimų" neįmanoma nepastebėti - nameliai, išsibarstę palei pat judrius plentus, geležinkelius traukia pravažiuojančių akį. Be tvorų, be piktų sarginių šunų, iki "nuogumo" visiems atviri ir, atrodytų, beprotiškai nesaugūs. Važiuodamas pro šalį, visada nejučiomis pagalvoji: ar tie, į kurių langus iš aukšto gali spiginti akis bet kuris, sėdintis ant aukštos ir šiltos autobuso ar traukinio "pasostės", yra laimingi? Ar jų gyvenimų neužkliudo pro šalį vis riedantys ir riedantys murzini civilizacijos ratai?
Autostradoje, pakeliui į Vilnių
Šį senovišką aptinkuotą mėlynai gelsvą namelį prie Vilniaus - Kauno greitkelio netoli Rykantų tikriausiai įsidėmėjo kiekvienas. Kaimai ir pavienės sodybos nuo jo nutolę per gerus tris ar keturis kilometrus, Vilnius - už beveik trisdešimties, o rajono centras Trakai - keliolikos kilometrų. Kaip per kelis metrus nuo autostrados gyvenantys žmonės ištveria kelio dulkes, triukšmą, nuolatos į jų kiemą įsmeigtas smalsias pravažiuojančiųjų akis? Pagaliau - vienatvę. Norėdami tai išgirsti, "Akistatos" žurnalistai užsuko į svečius, kur mus labai maloniai priėmė namų šeimininkė Tamara Nikolajevna.
- O, aš mėgstu vienatvę! Ir tikrai nepasiilgstu buvusio kaimo šurmulio, - į tiesų klausimą atsakė maloni moteris. Ir paaiškino:
- Prieš tris keturis dešimtmečius čia kilometrų kilometrus tęsėsi kaimai, vienkiemiai. Ir mano trobelė anaiptol nebuvo vieniša: čia šurmuliavo keliolikos sodybų senovinis lenkiškas kaimas. Jei jums įdomu, tai nuo pat mano namų iki to garsiojo, viduryje autostrados augančio, Rykantų ąžuolo...
Į tą kaimą, iš dėdės paveldėton sodybon, Tamara su artimiasiais parsikraustė iš Rusijos. Buvo maždaug 1960- ieji, rąstinis jų šeimos namelis oficialiai priklausė Trakų ligoninei, čia buvo kaimo medicinos punktas. Tamara ne šiaip atgavo savo pačios namus - ji gavo teisę juose apsigyventi tik todėl, jog įsidarbino felčere - akušere. Ir čia pat, kur tebegyvena iki dabar, priiminėdavo nūnai išnykusio kaimo gimdyves ir ligonius. Rąstinė senoviška troba anaiptol neblizgėjo: jos dalis buvusi paversta tvartu, kuriame "tupinėjo" ir kiaušinius dėjo vištos.
Vieną dieną valdžiai panūdo nutiesti Vilniaus - Kauno autostradą, o pakelėmis kilometrų kilometrus nusidriekę kaimai tam trukdė. Atėjo valdžios atstovai ir į Tamaros kaimą, gyventojus įspėjo, kad jų namai būsią nušluosti nuo žemės paviršiaus, tačiau jie gausią kitus butus. Visas kaimas aliai vieno sutiko. "Gražūs čia buvo nameliai, visi aptverti, spalvingai nudažyti, kiemuose gėlės žydėjo, - prisimena moteris, - tačiau žmonės pakluso, viską paliko dėl tų valdiškų butų". Tačiau kai ponai iš ministerijos atėjo į Tamaros namus, ji tiesiog pašėlo: "Mane? Kraustys? Iš savų namų?!" Sako, kad įkalbinėjama buvo gana ilgai, tačiau viskas liovėsi, kai vieno didelio pono skrybėlę ištėškė į lauke telkšojusį purvyną.
- Atėjo jis pas mus, toks aukštas, tvarkingas ir skrybėlėtas. Vaikai valgė prie stalo, o jis tą savo skrybėlę tekšt ant to paties talo krašto. Supykau baisiausiai! Kad manęs negerbtų mano pačios namuose? Kur tai matyta ant pietų stalo dėti kepurę? Griebiau ją, išmečiau į kiemą - toks buvo mano atsakymas. Paskui namiškiai mane gąsdino, kad būsiu nubausta, areštuota, bet niekas daugiau ps mus taip ir nepasirodė. Buldozeriai iš tiesų atvažiavo, visą kaimą "nušlavė", namus, gėles ir tvoras, tik maniškę sodybą paliko. Taip ir gyvename vieni pakelėje, ir aš esu be galo laiminga...
Tamara Nikolajevna niekad nepasigedo kaimynų artumo: kol buvo jaunesnė, ji be jokio vargo į svečius nuklampodavo po kelis kilometrus. Parduotuvė Rykantuose - irgi už kokių penkių kilometrų. Į darbą poniai Tamarai irgi reikėdavo keliauti bent aštuonis kilometrus: mat nelikus kaimo, uždarė ir jos namuose buvusį medicinos punktą, o Tamara gavo darbo Grigiškių ligoninėje.
- Susisiekimas čia puikus: netoli yra autobusų stotelė, antai už tos pievos sustoja pravažiuojantys traukiniai, - ranka į laukus parodė namų šeimininkė. Patogumus savo namuose turime visus: štai, žiūrėkite, kokį židinį pastatė maniškis. O antai vonia, dušas, centralinis šildymas. Ir iš lauko, ir iš vidaus maniškis puikiai sutvarkė, buvusį tvartą kambariu pavertė. Čia pat didžiulis sodas, turime žemmės, tai ko bereikia?
Net ir dabar, likusi viena (prieš metus mirė vyras) Tamara nepergyvena ir gyventi neaptvertame kieme šalia plento nebijo.
- Aš pati anksčiau esu vadovavusi profsąjungai, tad gauti mieste butą buvo ne problema. Vyras dirbo garažo viršininku, tai irgi jam trijų kambarių butas buvo pasiūlytas. Grįžo, ir sako: "Žinai, noriu kraustytis iš tų laukų į miestą, į butą su patogumais". O aš jam: "Tai ir kraustykis sau vienas, o manęs iš čia niekas neišneš". Dėl tos savo "paplentės", sodybos, būčiau galėjusi net išsiskirti. Tačiau maniškis šeimos ardyti nepanoro, atsisakė suteikto buto, liko drauge.
Tamaros sūnus Feliksas "Akistatos" žurnalistei tvirtino, kad, nors ir smagu esą šalia plento, mamos vienos palikti nenorįs. Jis čia gyvena ir saugo: ar maža kas gali užsukti? Nors šiaip jokių incidnetų iki šiol nėra buvę.
- Kai gyveni šalia plento, nori nenori turi atlikti nemokamo "serviso" funkcijas, - juokėsi Feliksas. - Nėra dienos, kad kas nors neatsibelstų su reikalais: tai jam kibirą paskolink, tai kastuvą, tai vandens, tai duok benzino, pinigų arba duonos. Vieną sykį vidurnaktį atsibeldė ir nakvynės paprašė keturi latviai, kurių mašina sugedo, o pinigai pasibaigė. Apnakvindinome, pavalgydinom. O mama nuolat šelpia visokius keliauninkus ir pavargėlius.
- Tikrai, vaikeli, - palingavo galva Tamara. - Šitiek pro mus praeina elegetų ir pavargėlių! Kad ž-monės taip skurdžiai gyventų, dar niekada nebuvo.
Kieme Tamara Nikolajevna netgi specialų stalelį su suoliuku laiko (vasaromis), kad turėtų ant ko maitinti užklystančius pavargėlius. Kartais užsuka visiškai basas, išsekęs žmogus ir tvirtina, kad pėstute (mat neturi lito kelionei) iš Vilniaus į Kauną traukia. Duoda jam Tamara šiltos sriubos, duonos, dalinasi, kuo turi. O kitą dieną, žiūrėk, beldžiasi jau kitas pavargėlis.
- Aš jų neklausiu, kur ir kada jie praradao pinigus, ar yra nusikaltėliai, kur ir kodėl keliauja, - prisipažino gailestingoji moteris. - Man nesvarbu, kas tas žmogus; jeigu jam reikia padėti, aš ir padedu.
Iki šiol nė vienas iš "serviso" lankytojų pinigais nėra atsidėkojęs. Tik ačiū. Tačiau ir užpuolę, apvogę nebuvo. Tiktai, nesiklausę leidimo, praeiviai bei pravažiuojantys įsisuka į Tamaros sode nokstančias uogas ir obuolius.
Gatvės triukšmo Tamara ir jos šeima negirdi, nuo automobilių dujų šiek tiek saugo pasodinta gyventvorė, o vienintelis rimtas tokio atviro gyvenimo nepatogumas yra tas, kad iš neaptverto kiemo į autostradą mėgsta iššokti Tamaros katinai, šuneliai ir vištos. Moteris jau nė nesuskaičiuoja, kiek gyvulėlių aukų pareikalavo į sostinę vedanis greitkelis.
Prie traukinio
Visai kitoks vaizdelis namuose, kuriuos prieš šimtą metų Vilniuje (Panerių mikrorajone) šalia bėgių pastatė geležinkelininkai. Ūmėdžių gatvės vienas iš namų stovi per du metrus nuo judrios į Panerių stotį vedančios geležinkelio atkarpos. Pro šalį pradundantį traukinį šio namelio gyventojai pro savo langą beveik gali pasiekti ranka! Maža to, iš vienos neaptverto namo pusės dunda ir dunda už patį namą dvigubai aukštesni traukiniai, o kitoje - status geležinkelio pylimo nuokalnė, į kurią žiemą vos ne keliais tenka rėplioti. Ir dar - per kiemą nutiesta aukštos įtampos linija. Šiame buvusiame žinybiniame geležinkelininkų name šiuo metu gyvena trys šeimos, čia užaugo net kelios vaikų kartos. Ūmėdžių "barakėlio" valdžia neleido privatizuoti, tad ko gero stovės stovės jis kolei nugrius. Tačiau ir mokestis už gyvenimą be jokių patogumų (vandens kolonėlė - pakalnėje, tualetas - irgi) minimalus. Viena šio namo šeimininkių prasitarė per mėnesį valdžiai mokanti penkiolika litų nuompinigių. Čia nuo seno buvo apgyvendinamos geležinkelininkų šeimos, kurios, beje, savo būtimi šalia bėgių niekada (priešingai nei močiutė Tamara) nebuvo patenkintos.
Šie žmonės beveik negali žiūrėti televizoriaus: greta esantys elektros laidai bei geležinkelis "sumaišo" bangas, o pralekiant "električkei", ne tik vaizdas dingsta, bet suprastėja ir garsas. Iš miesto centro į svečius užsukantys giminaičiai pas "geležinkelininkus" beveik niekada nelieka nakvoti. Viena penkiolika metų čia išgyvenusi moteris prisipažino, jog kartą svečiai pabandė, tai šokinėjo iš lovų pradundant kiekvienam traukiniui. Triukšmas sumišęs su vibracija: pralekiant sunkiajam krovininiam sąstatui, dreba nemelio grindys, ant stalo šokinėja lėkštės, puodeliai ir skimbčioja šaukštai, o vieni kitoje vietoje šalia geležinkelio bėgių gyvenantys žmonės žurnalistei prisipažino, jog teko prie sienos pritvirtinti ant staliuko stovintį televizorių (nuo vibracijos jis "šliaužia"). Tiesa, traukinių keleiviai, matydami pro šalį "lekiančius" geležinkelininkų namelius, elgiasi kultūringai: dar niekas pro langą į Ūmėdžių gatvės kiemą nėra primėtęs šiukšlių, nelaidė į stogą tuščių butelių, ir niekaip kitaip namelio gyventojų neterorizavo. Tik kartą - labai seniai - vaikigaliai, su kažkokiu pro traukinio langą švysteltu daiktu išbarškino nameliuko langus. Beje, Ūmėdžių gatvės "geležinkelininkai" dėl triukšmo nė kiek nepergyvena: jie jo jau seniai nebegirdi, naktimis miega it užmušti. Dar vienas geležinkelio teikiamas "patogumas": jo kaimynams nereikia lakrodžių. Jie iš garso ir greičio pažįsta, koks ratėja traukinys, ir minučių tikslumu gali pasakyti: "Pravažiavo "kauniškis", vadinasi dabar yra keturios. O jei "maskviškis" - trečia nakties.
