Benamių rūpestis - sulaukti pavasario
Gyvenimo dugno žmonės
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės viešosios policijos pareigūnai sako, kad didžiausios benamių problemos paprastai "išlenda" apie sausio mėnesį ir tęsiasi iki žiemos galo. Dabar, kai spustelėjęs šaltis "čiupinėja" vos kelias savaites, savo pastogės neturintys asmenys, palikę apleistus negyvenamus pastatus, nebaigtas statybas, nakčiai glaudžiasi pas savo draugus, pažįstamus, "okupuoja" daugiabučių namų laiptines. Taip bastosi kokį mėnesį, kol aplinkiniams pradeda įkyrėti - apsipratę prišnerkščia laiptines, jose "apgyvendina" ilgai neišsisklaidantį bjaurų tvaiką.
Laikai, kai benamiai žiemą įsikurdavo šilumos trasose (po žeme, atkėlę metalinius dangčius) ar rūsiuose prie šilumos mazgų, jau kelerių metų praeitis. Daugiabučiuose namuose susikūrus gyventojų bendrijoms, rūpestingai šeimininkų rakinamose patalpose svetimi asmenys tapo nepageidaujami. Policininkai žino apie dešimt daugiabučių namų Marijampolėje, kurių laiptines pamėgę benamiai. Tai daugiausia buvę bendrabučiai. Taip pat - devynaukščiai namai, kuriuose virš devintojo aukšto yra gyventojų retai lankoma patalpėlė. Čia "bomžai" kelias nakties valandas gali praleisti tol, kol elgiasi tyliai ir tvarkingai. Paprastai tokių piliečių darbo diena prasideda apie trečią ar ketvirtą valandą nakties - kiekvienas skuba prie šiukšlių konteinerių ieškoti vertingesnių atliekų, tuščių butelių. Policininkų teigimu, "bomžai" pasiskirstę teritorijas ir net laiką, kada kieno metas raustis šiukšlių konteineriuose. Šių nerašytų taisyklių jie garbingai laikosi, nes nenori konfliktų ir išpuolių.
Nei Marijampolės policijoje, nei Savivaldybėje nėra tikslios miesto benamių apskaitos. Kai šių metų vasario mėnesį mieste buvo atidaryti Laikinosios nakvynės namai, jų gyventojai ir yra šios statistikos rodiklis (realūs skaičiai būtų kur kas didesni). Šiuo metu nakvynės namuose gyvena 13 asmenų (yra 18 vietų). Kaip sako patys gyventojai, čia įsikuria vadinamosios aukštesnės kastos benamiai - nepraradę orumo ir dar nesusitaikę su savo padėtimi, kuriantys kitokios ateities planus. Tai dažniausiai gyvenimo dugnan po iširusios santuokos puolę asmenys (kaip taisyklė, apgauti, "išdurti" buvusio sutuoktinio) ir vakarykščiai kaliniai, neturintys artimųjų. Ne kiekvienas sugeba paklusti nakvynės namų taisyklėms - čia reikia pristatyti pažymas apie savo sveikatą (benamiai nemėgsta jokių įstaigų), pamiršti alkoholį, už nakvynę sumokėti po 20 litų per mėnesį, nuo aštuntos iki septynioliktos valandos išeiti iš patalpų - ieškotis darbo, gyvenimo draugo, namų. Vakare susirinkę nakvynės namų gyventojai skalbiasi drabužius, gaminasi valgį, studijuoja skelbimų puslapius laikraščiuose, kalbasi, žaidžia šachmatais. Šiltesniais mėnesiais dienas jie praleidžia uždarbiaudami pas ūkininkus, verslininkus. Žiemą kai kurie benamiai, įsigiję skaitytojo bilietą, laiką stumia miesto bibliotekoje - šį tą paskaitinėja arba paprasčiausiai šildosi ir snaudžia. Šilto maisto jie gali tikėtis "Caritas" valgykloje. Laikinosios nakvynės namuose benamiai gali gyventi pusę metų (išimtinais atvejais - dar kelis mėnesius) - per tiek laiko jie turi susirasti kitą pastogę.
Yra dar viena kategorija benamių, kurių nevilioja nei trynimasis daugiabučių laiptinėse ar statybose, nei nakvynės namai - tai per keletą kilometrų nuo Marijampolės nutolusio sąvartyno gyventojai. Šiuo metu čia stovi suręstos septynios bakūžės, kuriose nuolat gyvena kitos pastogės neturintys penki vyrai ir dvi moterys. Vieni prie ekstremalių gyvenimo sąlygų sąvartyne priprato jau prieš devynerius, kiti - prieš septynerius metus. Naujokai čia nepageidaujami. Raustis sąvartyne tokie, žinoma, gali (jeigu nebūna per daug įžūlūs ir paklūsta nerašytoms sąvartyno gyventojų taisyklėms), tačiau apsigyventi nuolat būtų problema. Sąvartyno gyventojai Erikas (28 m.) ir Laimis (45 m.) tikino neturį jokių problemų - žiemą iki 35 laipsnių prisišildomos "jurtos" ir absoliuti laisvė sąvartyne jiems kur kas mieliau už suvaržymus "kažkokiuose nakvynės namuose". Ieškotis kitokio darbo šiems vyrams irgi nesinori - esą už 15 litų per dieną save alinti neapsimoka. Nors benamiai sakė, kad didesnis rojus jiems buvo, kai šiukšlės buvo surenkamos tiesiai į mašinas ir atgabenamos į sąvartyną (dabar šiukšlės renkamos į konteinerius, iš kurių "liūto dalį" išsirenka vadinamieji gatvės benamiai), tačiau stiklo taros bei metalo laužo užtenka ir dabar. Kaip sakė Laimis, benamio gyvenimas sąvartyne - tai palaima gyventi be jokios baimės, nes kristi žemiau gyvenimo dugno jau nėra kur...
Rolando ŠMIGELSKIO nuotraukos:
- Dieną nakvynės namai tušti, tvarkingi - benamiai priversti bastytis gatvėse
- Atšalus orams, benamių pamėgtuose apleistuose pastatuose telikę jų pėdsakai - krūvos šiukšlių, smarvė ir išgerti buteliai
- Sąvartyne suręstose bakūžėse gyvena laisvą gyvenimą pamėgę benamiai
2002 12 11
