Kai sutemo, šviesiaplaukė užtraukė ant lango storą naktinę užuolaidą, uždegė šviesą ir įjungė televizorių. Inspektorius mielai būtų pažiūrėjęs kokį amerikietišką trilerį arba blogiausiu atveju rusų kovinį filmą, bet panelė Savėnaitė laikė rankoje nuotolinio valdymo pultą ir neleido perjungti kanalo, kuris rodė verksmingą meilės dramą.
- Nori, kad užmigčiau, - sumurmėjo Vidmantas Kirslys.
- Turi lavinti savo estetinį skonį, - šaipėsi mergina. - Jums, farams, niekas daugiau ir nerūpi, tik nusikaltimai. O kur jausmų ir intelekto pasaulis? Kur žmonių tarpusavio santykiai? Kur subtilus sielų virpėjimas?
- Nelaikyk manęs abeliu, Vaiva: nieko tokio čia nematau. Ar moters neištikimybė vyrui - tai intelekto apraiška?
- Blogiausia, kad tu žiūri ir nieko nematai! - paniekinamai patempė lūpą panelė Savėnaitė. - Neištikimybė - tai tik pretekstas visam kitam. Ar taip sunku suvokti besiblaškančio žmogaus sumaištį prieš būties mįsles ir nežinomybę?
Vidmantui Kirsliui pasirodė, kad tai grynai teorinio pobūdžio ginčas, į kurį jam nėra ko veltis: tegu panelė šviesiaplaukė vaidina ne tik gražią, bet ir protingą. To reikalauja jos įvaizdis, kaip dabar madinga sakyti.
Galų gale filmas pasibaigė, nors neištikimajai moteriai, regis, nepaaiškėjo jokios būties mįslės: ji neteko ir vyro, ir meilužio. Netgi Vaiva turbūt tikėjosi daugiau. Buvo jau po vidurnakčio.
- Kur tu mane paguldysi? - paklausė inspektorius Kirslys, nors tikriausiai nemanė, kad jau laikas miegoti. - Ant grindų?
- Ant sofos, šalia savęs. O gal manai, kad mums abiem bus mažai vietos? - nė nemirktelėjusi atkirto šviesiaplaukė, nes, ko gero, iš anksto buvo sugalvojusi atsakymą.
- Nemanau, kad mudviem būtų ankšta, - tramdydamas juoką, patvirtino Vidmantas. - Ir naktis pralėktų it viena saldi valandėlė: nė kiek neabejoju tavo sugebėjimais. Bet... bet man atrodo, kad tau patinka solidūs ir turtingi. O aš net sąskaitos banke neturiu.
- Tai jokia kliūtis, Vidmantai: juk viena naktis nesiskaito. Tai tik, pasak tavęs, trumpa valandėlė - gali net nesuvokti, kas dedasi. Vyro ir moters, miegojusių vieną naktį, net meilužiais nelaiko: tai tik aistros pliūpsnis, seilės nugurkimas, ir viskas. Prisipažink, kad esi užkietėjęs senbernis ir paniškai bijai moterų, nors kelnėse nešioji ginklą.
Vidmantas Kirslys grėsmingu veidu pakilo iš fotelio ir ėmė artėti prie merginos. Padykėlė žaižaruojančiomis akimis žengtelėjo atatupsta ir atsirėmė į sieną. Toliau trauktis nebuvo kur. Tikriausiai panelė Savėnaitė to ir neketino daryti. Ji net didvyriškai atstatė į priekį krūtinę, kurią dengė tik plona suknelė su gilia iškirpte. Kai jų įkaitę delnai susiglaudė, pirštai persipynė vieni su kitais, o tarp virpančių lūpų liko pora colių, staiga žvangtelėjo ir suskambėjo dūždamas lango stiklas, kažkas bumbtelėjo į užuolaidą ir nukrito ant grindų. Tai buvo kumščio didumo akmuo. Vaiva buvo bešokanti prie lango, norėdama pažiūrėti, kas taip chuliganiškai pasielgė, bet, laimė, inspektorius spėjo ją nutverti ir paguldyti ant grindų.
- Gulėk ir tylėk! - sušnypštė Vidmantas Kirslys, o pats, atsistojęs prie sienos, atsargiai sujudino užuolaidą.
Tuoj pat pasigirdo šūvis ir kulka įsmigo į palangę. Be abejo, kažkas taikėsi į žmogų, kuris pats to nesuvokdamas galėjo kyštelėti galvą ir pažiūrėti, kas svaido į langą akmenis. Kulka, žinoma, buvo skirta Vaivai, kuri, baisiai persigandusi, dabar tysojo ant grindų. Ar daug trūko, kad ji per savo neapdairų smalsumą būtų padėjusi galvą?
Inspektorius Kirslys valandėlę svarstė, kur galėtų būti užpuolėjas. Kieme? Ne, nes kulka įsmigo į palangę. Ant gretimo namo stogo? Irgi ne, nes namas per toli. "Medyje!" - staiga toptelėjo mintis Vidmantui. Jis sugriebė pistoletą, tyliai nubėgo laiptais žemyn, atsargiai pravėrė laukujes duris ir pradėjo slinkti palei namo sieną. Medyje iš tikrųjų kažkas tūnojo.
- Stok! - riktelėjo inspektorius. - Policija! Mesk ginklą!
Vyriškis stryktelėjo iš medžio ir puolė bėgti. Vidmantas Kirslys iššovė perspėjamąjį šūvį. Staiga aukštaūgis bėglys atsisuko ir pliekė atgal. Inspektorius vos spėjo pasislėpti už beržo. Per porą akimirkų Kirslys galėjo nusitaikyti ir pakloti bėgantį vyrą, tačiau jį reikėjo sučiupti gyvą. Dar geriau - nesužeistą. Jo paties labui. Inspektorius šoko vytis. Keiktelėjo supratęs, kad tamsoje bėgliui ne taip sunku pasprukti.
Ūmai tolėliau, turbūt Šv. Gertrūdos gatvėje, pasigirdo šūvis. Vyriškis akimirką stabtelėjo, nes suprato, kad jį persekioja ne vienas pareigūnas. Paskui pasilenkė ir įlindo į tankią gyvatvorę. "Šaunuolis Rakevičius", - sušnibždėjo pats sau Kirslys. Jis prigludo prie garažo sienos, tapo nematomas ir ėmė slinkti į priekį. Reikėjo išsiaiškinti, kur dingo užpuolėjas. Staiga inspektoriui po kojomis pasimaišė pusplytė. Vidmantas ją pakėlė ir sviedė į konteinerius. Tuoj pat vienas po kito pasigirdo keli šūviai, kulkos sucaksėjo į metalą. Be abejo, bėglys pamanė, kad persekiotojas slapstosi už šiukšlių konteinerių. Velniai rautų, pagalvojo inspektorius, kad tik ten nebūtų nakčiai įsitaisęs koks valkata. Dabar jis nustatė, kur tūno bėglys, ir netrukus gyvatvorėje įžiūrėjo juoduojančią figūrą.
- Mesk ginklą! Rankas aukštyn! - pasigirdo Mindaugo Rakevičiaus balsas.
Galbūt jis pamatė bėglį, o gal tik gąsdino jį. Paprasta gudrybė galėjo pasiteisinti - juk tas šunsnukis nežino, ar iš tikrųjų jis pastebėtas. Rolandas - tikriausiai tai buvo jis - tūnojo gyvatvorėje nejudėdamas: turbūt suprato, kad pareigūnai gudrauja. Ir Vidmantas Kirslys nutarė rizikuoti: pasilenkęs ėmė pamažu slinkti prie ginkluoto nusikaltėlio. Kai liko pora žingsnių, staiga po kojomis trakštelėjo sausa šakelė. Ūmai Rolandas atsigręžė. Delsti nebuvo kada. Inspektorius stryktelėjo į priekį, tvojo pistoletu bėgliui į galvą ir sugriebė dešiniąją ranką.
- Mindaugai, greičiau čia! - sušuko Kirslys.
Po trumpų grumtynių pistoletas iškrito Rolandui iš rankų, o jis pats gulėjo paslikas ant žemės. Atbėgusiam inspektoriui Rakevičiui beliko cvaktelėti nusikaltėliui ant riešų antrankius ir pakelti iškritusį bėglio pistoletą.
- Arvydas Ražauskas? - paklausė Kirslys.
Užuot atsakęs nusikaltėlis pradėjo visiškai neinteligentiškai koneveikti visą pasaulį.
Pareigūnai privertė vyriškį atsistoti ir nuvedė jį į aikštę, kur prie namo buvo paliktas policijos automobilis.
- Vežk tiesiai į areštinę, - pasakė Vidmantas Kirslys, - o aš paskambinsiu komisarui Sadauskui, pasveikinsiu su dideliu laimėjimu.
- Tu tikrai nevažiuosi? - regis, neišgirdęs ironijos kolegos balse, pasiteiravo Mindaugas Rakevičius.
- Turiu dar sutvarkyti nedidelį reikaliuką, - mostelėjo ranka Vidmantas.
Jis sugrįžo į namą, užkopė į antrąjį aukštą ir įėjo į Vaivos kambarį. Šviesiaplaukė mergina vis dar sėdėjo ant grindų.
- Pabėgo? - paklausė Savėnaitė.
- Per trumpos kojos, - šyptelėjo inspektorius. - Nuvažiavo tiesiai į areštinę.
- Jis tave apdraskė? - mergina žvilgtelėjo į kraujo srovelę, vingiuojančią per Kirslio veidą.
- Įgriuvau į gyvatvorę, - nusijuokė Vidmantas.
Šviesiaplaukė Vaiva atsistojo, žengtelėjo prie vyriškio ir įkaitusiomis lūpomis pradėjo sausinti kraują ant jo veido.
- Liaukis, - sumurmėjo Kirslys. Jis surado Vaivos lūpas ir valandėlę negalėjo nuo jų atsiplėšti. - Velniška įtampa, - vos girdimai tarė, - arba, pasak tavęs, aistros pliūpsnis...
Inspektorius nubildėjo laiptais į kiemą, sėdo į opelį ir nukaukė per miestą. Iki pat Petrašiūnų jo neapleido didžiulė pagunda veidu panirti į panelės Savėnaitės plaukus, jausti kraujo skoniu atsiduodančias lūpas, spausti gundančias krūtis, rankomis slinkti per klubus ir spurdančias šlaunis...
XXVI
Prieš prokurorą Praną Masiulį sėdėjo aukštas, tamsaus gymio vaikinas, pailgo inteligentiško veido, bet jau spėjęs apšepti juodais šeriais.
- Pavardė?
- Arvydas Ražauskas.
- Jūs taip pat ir Eugenijus bei Rolandas? - įsmeigė į jį akis prokuroras.
- Ne, - papurtė galvą jaunuolis, - man pakanka ir vieno vardo. Ir pase taip parašyta.
- Papasakokite apie save.
Prokuroro balsas buvo ramus, lyg čia būtų formali kanceliarinė apklausa, tad ir Arvydas Ražauskas nesikarščiavo, nors jam baisiai nepatiko, kad buvo pavadintas Eugenijumi ir Rolandu.
- Baigiau konservatoriją, fortepijono specialybę, metus gyvenau Prancūzijoje, o dabar ieškau darbo Lietuvoje.
- Čia parašyta, kad buvote pašalintas iš konservatorijos, - Pranas Masiulis atsivertė ant stalo gulinčią storą bylą.
- Na, pritrūko pusės metų, - paniekinamai vyptelėjo jaunuolis.
- Arvydai Ražauskai, perspėju, kad į klausimus atsakinėtumėte tiksliai, neišsisukinėdamas ir nemeluodamas.
- Betgi čia tokia smulkmena, prokurore, - įsiteikiamai tarė vaikinas, tikėdamas tokiu būdu įgyti pareigūno palankumą.
- Pakalbėkime apie pastarųjų dienų įvykius, - pasakė Pranas Masiulis, atsilošdamas kėdėje. - Praeitą penktadienį, birželio šešioliktosios naktį, jūs nepaklusote policininkui ir netgi pasipriešinote neteisėtai laikomu ginklu. Pirmiausia, kaip pas jus atsirado pistoletas TT?
Arvydas Ražauskas, žinoma, nė neketino iškloti visos teisybės.
- Pirkau Senamiestyje iš tokio bomželio. Už penkiasdešimt dolcų. Pavyko nusiderėti. Senas trantas, prokurore. Visiškai iškleręs. Jis tinkamas tik žvirbliams baidyti.
- Kokiu tikslu pirkote? - tarsi negirdėdamas jaunuolio gražbyliavimų, paklausė Pranas Masiulis.
- Savigynai, prokurore. Kartais grįžtu namo naktį... Pastaruoju metu baisiai nesaugu vienam vaikščioti, tai, sakiau, nusipirksiu kokį šauninką... Aš gi menininkas, esu toli nuo tų visų teisinių kodeksų, net nežinojau, kad negalima turėti tokio daikto...
- Nežinojimas neatleidžia nuo teisinės atsakomybės, - prokuroras pasakė beveik sakralinę teisininkų frazę, nors puikiai žinojo, kad vaikinas vaidina debilą. - Penktadienio naktį jūs norėjote nušauti Vaivą Savėnaitę.
- Ką jūs? Ką jūs, prokurore?! - net kilstelėjo rankas su dailiais pianisto pirštais Arvydas Ražauskas. - Dieve gink! Norėjau ją tik pagąsdinti.
- Kodėl? - bejausmiu tonu paklausė Pranas Masiulis.
- Na kaip čia jums pasakius? - kreivai šyptelėjo ir prisimerkė jaunuolis. - Vaiva man patinka... Tiesiai šviesiai tariant, aš ją įsimylėjęs. Be abejo, suprantate, prokurore. O ji nekreipia į mane dėmesio. Tai žeidžia mano vyrišką išdidumą. O kur dar pavydas? Penktadienio naktį nužiūrėjau, kad pas ją kažkas yra. Įsikoriau į beržą ir, ką jūs manote, prokurore, ką pamačiau? Ogi ji bučiavosi ir glėbesčiavosi su kažkokiu vyru. Baisiai perpykau ir sviedžiau akmenį į langą.
- O paskui šovėte?
- Gal ir šoviau, - gūžtelėjo pečiais kvočiamasis. - Aš jums aiškinu: buvau siaubingai įniršęs, plėšomas pavydo, tiesiog netekęs proto, taip sakant, afekto būsenos. Net pats neprisimenu, ką dariau. Gal ir šoviau...
- Kodėl nepaklusote pareigūnui?
- Iš kur galėjau žinoti, kas jis toks? - apsimetė teisuoliu Arvydas Ražauskas. - Jis išpuolė iš namo ir ėmė šaudyti. Aš tik gyniausi. Saugojau savo gyvybę.
- Argi jis nesakė esąs policininkas?
- Žinoma, ne! - visiškai įtikinamai atrėmė jaunuolis. - Iš kur galėjau žinoti, kad jis policininkas? Paskui atsirado dar vienas. Irgi šaudė į mane. Gal jie kokie plėšikai, mafioziai? Užpuolė dviese, primušė, surakino, įgrūdo į automobilį. Tik kai atvežė į policiją, supratau, kur papuoliau... Argi taip turi elgtis policininkai? Nei prisistatė, nei kokį dokumentą parodė, nei mano teisių neišvardijo...
Prokuroras šyptelėjo iš apsimestinio Arvydo Ražausko naivumo. "Jo liežuvis neblogai pakabintas, - pagalvojo pats sau. - Putoja, skeryčiojasi, kol neprispaudi argumentų kalba. Ne pirmas ir ne paskutinis."
- Kaip susipažinote su Vaiva Savėnaite?
Kvočiamasis piktai suerzėjo ir pasisukiojo ant kėdės.
- Ji, pasirodo, kekšė kaip reikiant! Farų paklodė! O aš... kvailys paskutinis! - regis, pradėjo karščiuotis vaikinas.
Bet Pranas Masiulis, žinoma, juo nepatikėjo:
- Aš ne to klausiau. Kaip judu susipažinote?
- Neprisimenu. Turbūt "Skliaute". Ten tokia menininkų užeiga. Maniau, kad ir ji prie meno. Šnekinau keliskart, o ji vis rietė nosį. O pasirodo, tikra kalė!
- Prašom be vaizdingų epitetų, - perspėjo jaunuolį prokuroras. - Mes ne bohemos landynėje. Supratote? Kas vėliau buvo?
- Vėliau? Kas galėjo būti? Nieko nebuvo, - Arvydas Ražauskas vėl mėgino vaidinti iškritusį iš mėnulio.
- Kartu su Savėnaite darbavotės sodyboje prie Kauno marių, - kantriai priminė Pranas Masiulis.
- A! - pliaukštelėjo sau per kaktą vaikinas. - Prisiminiau: buvo toks dalykas. Ten ir susipažinau su Vaiva.
- O kodėl prisistatėte Rolandu?
- Tikrai? Negali būti! Atrodo, sakiau esąs Arvydas, - ir toliau bandė gudrauti kvočiamasis.
- Norite akistatos? - regis, pyktelėjo Pranas Masiulis.
- Dėl tokio nieko, prokurore, - pakraipė galvą Arvydas Ražauskas. - Gal ir pamelavau. Čia toks jaunimo "bajeris". Paskui būčiau pasakęs teisybę. Argi teisėsaugai svarbu tokie dalykai?
- Kaip susipažinote su Sofija Valaitiene? - praleidęs jaunuolio klausimą pro ausis, vėl kvotė prokuroras.
- Su Valaitiene? - trūktelėjo pečiais vaikinas. - Kaip Dievą myliu, tokios nepažįstu, - o po valandėlės, vis dar jausdamas Prano Masiulio žvilgsnį, pridūrė: - Jeigu jūs turite omenyje mano buvusį dėstytoją Valaitį, tai, atrodo, jis iki šiol nevedęs.
- Gerai, - vėl kantriai linktelėjo galvą prokuroras. - Tada pasakykite, kas jums pasiūlė darbą sodyboje?
Regis, Arvydas Ražauskas vis dar manė, kad Vaiva Savėnaitė neišplepėjo pareigūnams, kas įvyko sodyboje ant Kauno marių kranto. Jis įsiuto ir kartu išsigando supratęs, kad prokuroras žino, kas ten dėjosi. Tačiau, būdamas guvaus proto, tuoj pat sumetė, ką galima prisipažinti ir ką reikės besąlygiškai neigti.
- Paskambino kažkokia moteris, prisistatė esanti dėstytojo Valaičio pažįstama ir paprašė, kad nufotografuočiau jos vyrą su meiluže, - gana nuosekliai ėmė pasakoti jaunuolis. - Nieku gyvu nenorėjau sutikti: kam man kištis į kažkieno šeimyninius reikalus?
- Bet juk ne už dyką? - įsiterpė Pranas Masiulis.
- Teisybė, pinigų man reikėjo, tačiau vis tiek kračiausi tokio nešvaraus biznelio. Bet kai sužinojau, kad teks dirbti kartu su Vaiva, sutikau. Pats suprantate, tai buvo puiki dingstis suartėti.
- Jus pasamdžiusi moteris ir buvo Sofija Valaitienė. Jūs, be abejo, susipažinote?
- Ne, nemačiau jos, - papurtė galvą Arvydas Ražauskas. - Jau sakiau, man labiau rūpėjo ta šviesiaplaukė mergšė. Nuvažiavome į sodybą, apžiūrėjome, pasikalbėjome, kas ir kaip, ir pasidarė aišku, kad ten neįmanoma padaryti kompromituojančių nuotraukų. Padaviau Vaivai iš draugo pasiskolintą diktofoną, pamokiau, kaip elgtis, ir viskas.
Vaikinas apsimetė, kad viską iš tiesų pasakė. Jis net patogiau įsitaisė ant kėdės ir, prikandęs apatinę lūpą, šiek tiek pašaipiai žiūrėjo į prokurorą.
- Ta moteris netrukus žuvo autoavarijoje, - pasakė Pranas Masiulis.
- Tikrai? - nustebo tamsiaveidis jaunuolis, tačiau neatrodė, kad ši žinia jį labai pribloškė.
- Iš tikrųjų nežinojote?
- Man niekas nepasakė, - teisuolio žvilgsniu pasidairė po kabinetą Arvydas Ražauskas.
- Pinigų nepasigedote?
- Aš gi nieko nepadariau. Tikėjausi iš dėstytojo Valaičio bokalo alaus. Kada nors, kai susitiksime...
Regis, prokurorui nusibodo varinėti nereikšmingas kalbas ir jis nusprendė rimčiau priremti kvočiamąjį, norėdamas įsitikinti, ar jis sugebės išsisukti.
- Vaiva Savėnaitė tvirtina, kad jūs sodyboje šaudėte į Augustiną Valaitį.
Arvydas Ražauskas turbūt jau ir šitam klausimui buvo pasiruošęs. Jis išpūtė akis ir valandėlę labai nustebęs žiūrėjo į Praną Masiulį.
- Nieko nesuprantu, prokurore. Jūs tikriausiai kažką sumaišėte. Iš kur atsirado Augustinas Valaitis? Aš pažįstu tik konservatorijos dėstytoją Laimoną Valaitį.
- Savėnaitė paliudijo, kad birželio antrosios naktį jūs šaudėte į Laimono Valaičio brolį Augustiną ir jį nužudėte.
Arvydas Ražauskas patylėjo lyg netekęs žado, o paskui pratrūko nesuvaldomu įniršiu:
- Tai absurdas! Nesąmonė! Ko jūs kariate ant manęs visus šunis? Iš kur galiu žinoti, kas ką šaudė?! Ta šliundrelė prisuokė jums visokių nesąmonių, o jūs ir tikite. Kodėl negalite manimi patikėti? Nepažinojau jokio Augustino Valaičio ir niekada į jį nešaudžiau!
Pranui Masiuliui pasirodė, kad jam pavyko išmušti iš pusiausvyros tardomąjį. Bet jis tuoj pat perspėjo save, kad neapsiriktų: jaunuolis gali vaidinti be galo įniršusį ir nesitvardantį.
- Nusiraminkite, - pasakė jis lygiu tonu. - Vaiva Savėnaitė jus matė ir pažino.
- Nesąmonė! - toliau karščiavosi Arvydas Ražauskas. - Ji, be abejo, apsiriko. Ką ji tuo metu veikė? Juk buvo, kaip sakėte, naktis.
- Matau, kad neapsieisime be akistatos. Per ją viskas paaiškės.
- Ta kekšė ir per akistatą gali meluoti! - nenusėdėdamas vietoje, sušvokštė įtariamasis. - Kas jai uždraus meluoti? Ji drabsto mane purvais, ji man keršija, o jūs ja tikite!
- Už ką keršija?
- Kad išbaidžiau tą farą! Kad mečiau akmenį. Tam šikniui turbūt nušvito protas, kai pamatė, kokia ji šliundra.
Regis, Pranas Masiulis prarado tą truputėlį pagarbos, kurią jis jausdavo pirmąkart sutiktam žmogui. Tegu ir įtariamajam. Jo žvilgsnis pasidarė paniekinantis. Be abejo, prieš jį sėdėjo nusikaltėlis, kuris visokiais būdais neigs savo padarytas piktadarybes.
- Ir tai dar ne viskas, - po valandėlės tarė prokuroras. - Pasistenkite prisiminti, ką veikėte pernai Nidoje paskutiniosiomis rugpjūčio dienomis.
Šį kartą Arvydas Ražauskas iš tiesų prarado žadą. Be abejo, jis nesitikėjo tokio klausimo, tad nieko gudresnio nesugalvojo ir nutarė viską neigti.
- Pernai aš nebuvau Nidoje, - pasakė kuo ramesniu balsu, bijodamas išsiduoti. - Palangoje buvau, o Nidoje - ne.
- Buvote, - Pranas Masiulis ištraukė iš bylos fotorobotą ir padėjo jį priešais jaunuolį.
- Tai ne aš! - užsispyrusiai tarė kvočiamasis.
- Jūs. Yra liudytojų, kurie tvirtina, kad pernai vasarą buvote užsiauginęs ilgus plaukus, - pagudravo prokuroras ir nenuleido nuo vaikino akių.
- Ko jums reikia iš manęs? - perkreipė lūpas Arvydas Ražauskas. - Vėl norite kažką prikabinti?
- Rugpjūčio dvidešimt devintosios naktį Nidos kopose jūs pasmaugėte Augustino Valaičio dukterį Urtę.
- Ką?! Ką jūs pasakėte?! - jaunuolis pašoko ir kumščiais pradėjo trankyti stalą. - Jūs pašvinkę mentai! Suknisti kyšininkai! Ko tyčiojatės iš manęs? Aš tau nieko neduosiu! Nelauk! Nė sušikto lito. Aišku?
Prokuroras Pranas Masiulis suprato, kad įtariamasis šį kartą prarado bet kokią savitvardą, tad pašaukė sargybinį, kad šis išvestų besiskeryčiojantį ir beburnojantį Arvydą Ražauską.
XXVII
Augustino Valaičio šeimos išžudymo bylos tyrimas įstrigo. Įtariamasis Arvydas Ražauskas per apklausas gudriai laviruodavo ir vis neprisipažino ką nors nusikalstama padaręs. Netgi akistata su Vaiva Savėnaite ne ką tepadėjo: prokuroras Pranas Masiulis, supratęs, ką tuo metu veikė mergina, kai buvo šaudoma į Augustiną Valaitį, ėmė abejoti, ar ji galėjo pažinti žudiką. Gal jai iš tikrųjų pasivaideno, kad tai Arvydas Ražauskas arba Rolandas? Dėl Nidos įvykių kvočiamasis prisipažino tik tiek, kad, regis, "Pašiūrės" kavinėje iš tiesų kalbino kažkokią šviesiaplaukę, bet ji buvo pernelyg atžari ir juodu daugiau nebesusitiko. Blogiausia, kad nebuvo jokių tiesioginių įkalčių: sodyboje nerasta nei pistoleto kulkų, nei tūtelių, kurias būtų galima palyginti su gilzėmis, rastomis panelės Savėnaitės kieme. Niekur nebuvo aptikta Ražausko pirštų atspaudų; netgi ten, kur kriminalistai jų labiausiai tikėjosi: ant Sofijos Valaitienės garažo durų ir ant sudaužyto folksvageno. Remtis vienos liudytojos parodymais buvo neatsargu, juolab kad merginos ir įtariamojo santykiai buvo painūs ir surizgę. Jie abu juos aiškino visiškai skirtingai. Didžiausias viltis prokuroras siejo su Laimonu Valaičiu. Tačiau šis griežtai atsisakydavo duoti parodymus, motyvuodamas savo nesustiprėjusia sveikata. Nors gydytojams atrodė, kad ligonis sparčiai taisosi. Pranas Masiulis niekaip nesuprato, kodėl Valaitis turėtų dangstyti savo brolio šeimos žudiką. Remiantis Vaivos Savėnaitės parodymais, buvo galima teigti, kad Arvydas Ražauskas, Laimonas Valaitis ir Sofija Valaitienė buvo nusikaltimo bendrininkai, tačiau pastaroji jau buvo palaidota, o pirmieji du nelinkę nei patys išsiduoti, nei vienas kitą įduoti.
Bet prokuroras Pranas Masiulis jautė, kad ledai pagaliau turės pajudėti. Ir jis neapsiriko. Vieną dieną jam buvo pranešta, kad kalėjimo gydytojas, apžiūrėjęs Arvydą Ražauską, nustatė, kad jį kankina narkomaninė abstinencija. Prokuroras įsakė pasodinti areštuotąjį į atskirą kamerą ir labai griežtai žiūrėti, kad jis nieku gyvu negautų narkotikų.
Į apklausą atvestas Arvydas Ražauskas atrodė esąs ties išsekimo riba: pajuodęs, apsiblausęs, sugniužęs, pasenęs, besimarkstančiomis nuo šviesos akimis, išryškėjusiomis raukšlėmis, persikreipusiu veidu, sukandžiotomis rankomis. Pranas Masiulis šoktelėjo iš džiaugsmo, išgirdęs, kad įtariamasis už narkotikų dozę žada viską prisipažinti. Arvydas Ražauskas kalbėjo lėtai, su pertrūkiais, tarsi jam pritrūktų oro, bejausmiu balsu, visu kūnu ramstėsi į stalą, lyg bijotų nugriūti nuo kėdės. Kartkartėmis jo veidas visiškai pajuosdavo, jis imdavo rangytis iš nepakeliamo skausmo, galva maskatuodavo, ir atrodydavo, kad vyriškis tuoj apalps. Nors ir matydamas jo kančias, prokuroras buvo negailestingas, nes žinojo, kaip svarbu ištraukti prisipažinimus, kurių vėliau nusikaltėlis nebegalės paneigti.
Ir taip lėtai, pamažu, sunkiai, su pasibjaurėjimu ir neapykanta sau Arvydas Ražauskas prisipažino Nidos kopose pasmaugęs Urtę Valaitytę, sodyboje ant Kauno marių kranto iššaudęs visą apkabą ir nužudęs Augustiną Valaitį, konservatorijoje trim šūviais pasikėsinęs į savo buvusį dėstytoją Laimoną Valaitį. Jis tik neprisipažino sugadinęs Valaitienės folksvageno stabdžius, nes įrodinėjo nieko nenutuokiąs apie automobilius. "Juk tai galėjo padaryti kas nors kitas, - pagalvojo Pranas Masiulis, - gal net pats Laimonas Valaitis?"
- Kodėl jūs žudėte tuos nekaltus žmones? - galiausiai paklausė prokuroras.
Arvydas Ražauskas vargiai pakėlė apsiblaususias, traiškanotas, nuo skausmo susiaurėjusiais vyzdžiais akis:
- Ar jūs žinote, prokurore, kas yra narkotinė priklausomybė? Kai gelia, laužo, traiško visus kaulus, kai krūtinėje trūksta oro ir atrodo, kad tuoj uždusi, kai nugarkauliu šliaužia šnypšdamos ir geldamos gyvatės, kai akis užlieja raudona tamsa, kai smegenis raižo aštriu skalpeliu, kai rakinėja kaktą ir pakaušį, kai kažkas laiko už gerklės, kai suka kojas per kelius ir klubus? - ėmė vardinti, matyt, ne kartą iš tiesų patirtus pojūčius jaunuolis. - Kai bet koks fizinis skausmas yra niekis, palyginus su vidiniu? Kai kramtai rankas ir laužai pirštus, kad kiek nors jį apmalšintum ir pamirštum? - ir Arvydas Ražauskas parodė mėlynėm nusėtas rankas. - O kur dar baimė, tiesiog siaubas, kad gali tą pat akimirką baisiose kančiose numirti?
- Vadinasi, jums pinigai buvo reikalingi narkotikams? - paklausė Pranas Masiulis.
- Taip, - linktelėjo galvą kvočiamasis. - Ir jų už pirmą kartą man davė Laimonas Valaitis.
- Ar jūs nepaklausėte, kodėl jūsų dėstytojas nori savo dukterėčios mirties? - su nuostaba pasiteiravo prokuroras.
- Man tai nebuvo svarbu... Man beprotiškai reikėjo pinigų, - pasigirdo slopus atsakymas. - Antra vertus, gal Valaitis net nepasakė, kad tai jo dukterėčia.
- O vėliau?
- Už antrąjį darbą jis man nesumokėjo, - grikštelėjo dantimis Arvydas Ražauskas. - Nedaviau jam ramybės, reikalavau, persekiojau, o kai supratau, kad nieko nebus, nutariau atkeršyti apgavikui.
Vaikinas graudžiu benamio šuns žvilgsniu įsispitrijo pareigūnui į akis.
- Jums bus suleista vaistų, - trumpai atsakė Pranas Masiulis ir paprašė sargybinio išvesti nusikaltėlį.
Tik dabar prokuroras suprato ir patikėjo, kad visų šių baisių nusikaltimų sumanytojas ir užsakovas buvo Laimonas Valaitis. Ir Pranas Masiulis pradėjo ruoštis susitikimui su konservatorijos dėstytoju, kuris jau buvo perkeltas į kalėjimo ligoninę. Tačiau prokuroro galvoje niekaip netilpo, kaip galėjo inteligentiškas, turintis muzikinį išsilavinimą žmogus trokšti savo artimųjų mirties. Ne koks užkietėjęs recidyvistas, primityvas, deklasuotas menkysta, o konservatorijos pedagogas. Kas tada yra žmogus ir kokie pragaištingi akivarai tyvuliuoja jo sieloje? Kas tai buvo? Išsigimusi, tamsi vienatvė, sukelianti individo neapykantą ir priešiškumą aplinkiniams? Taip, Laimonas Valaitis neturėjo šeimos. Bet turėjo protingą, simpatišką dukterėčią, turėjo brolį, pagaliau turėjo moterį, kuri jį, be abejo, mylėjo kaip vyrą, nors ir buvo svainė. Juk artimi žmonės sukuria daugiau jaukumo gyvenime, pačiam gyvenimui suteikia vienokios ar kitokios prasmės. Tai kas tada? Nenusisekusi karjera, neišsipildę troškimai? Žinoma, galima įtarti, kad Laimonas Valaitis laikė save protingesniu, apsukresniu, talentingesniu, vertu geresnės vietos gyvenime. Bet kodėl turėjo užsidegti neapykanta artimiems žmonėms? Prokuroras buvo girdėjęs, kad nepavykę, nenusisekę menininkai būna pikti, pagiežos ir klastos kupini žmonės, be galo kerštingi. Vien dėlto ką reiškia legenda apie italų kompozitorių Antonijų Saljerį, kuris, neva suvokdamas savo vidutiniškumą, nunuodijo genialųjį Volfgangą Amadėjų Mocartą? O gal tiesiog pasąmonėje glūdintis noras žudyti paskatino Laimoną Valaitį tokioms piktadarybėms? Juk filosofas ir psichoanalitikas Erichas Fromas yra pasakęs, kad žudymas yra vienas iš būdų pajusti, kad esi, kad gali padaryti poveikį kitai būtybei. Iki ko galima nusiristi, jeigu pradėsime taip giliai knaisiotis po neaiškią ir mįslingą žmogaus prigimtį?
O jeigu tai paprasčiausias ir primityviausias žmogaus jausmas - turto troškimas? Juk bankininkas Augustinas Valaitis buvo turtingas, o tą turtą priglobti trukdė jis pats, jo dukra ir žmona. Ar ne todėl jie vienas po kito buvo nužudyti? Jeigu būtų pavykęs pragaištingas sumanymas, kas kitas, jei ne Laimonas Valaitis, būtų paveldėjęs visą jų palikimą? Ir pradėjo jis iš tolo, nuo Urtės Valaitytės, kad nekiltų niekam įtarimas. Negali būti, kad tas žmogus būtų toks menkysta? Juk jis turėjo muziką, turėjo meną? Argi šis dvasinis turtas neatsveria materialiojo turto?
"O jeigu tas žmogus norėjo visko? - staiga toptelėjo netikėta mintis Pranui Masiuliui. - Visko, ką tik galima paimti arba pasiekti. Bet juk visko turėti neįmanoma. Taip, regis, parašyta dar Biblijoje. Ir veltui žmogus mėgina tai daryti. Ir ne tik šių, bet ir visų laikų žmogus. Netobulėjantis, nepasimokantis, nepraregintis žmogus."
2001
