Vakarop pasigirdo durų skambutis.
- Kas ten? - paklausė panelė Vaiva.
- Šeimininkas.
Kai mergina atrakino duris, pamatė inspektorių Vidmantą Kirslį.
- Ak, tai jūs ir esate šeimininkas? Kaip įdomu, parsivežate į savo namus...
- O jūs tikėjotės pamatyti vienuolyno vyresniąją? - paironizavo ją inspektorius.
- Kaip aš jums atsilyginsiu už prieglobstį? - piktai šnirpšdama per nosį, pasidomėjo šviesiaplaukė mergina.
- Ne taip, kaip jūs tikitės, - šmaikščiai atkirto Vidmantas. - Eime į virtuvę: pašeimininkausite.
Tiesą sakant, Vaiva Savėnaitė nelabai mėgo sukiotis po virtuvę: laikė save bohemos žmogumi, kuriam visiškai nesvarbu, ką valgyti. Tačiau inspektorius, regis, pamiršo, kad jo viešnia menininkė, nes iš polietileninio maišo traukė ir krovė ant stalo įvairius produktus. O paskui be žodžių įlindo į vonią. Reikėjo iš viso to ką nors pagaminti. Vaiva surūkė cigaretę ir pradėjo vienu pirštu vartyti produktus. Velnias, keiktelėjo ji, kuo jis mane laiko? Sumautas mentas!
Vidmantas išlindo iš vonios gal tik po pusvalandžio. Įpėdino į virtuvę, atidarė šaldytuvą, atkimšo butelį alaus, prisikliukino puodelį, patogiai atsisėdo ant taburetės ir ėmė girsnoti. Buvo pusnuogis, mūvėjo tik sportinėmis kelnėmis. "Aišku, kerštauja, kad nusirengiau prie Kauno marių ir šaipiausi iš jo, - pagalvojo mergina. - Žino, kad čia to nepadarysiu. Juto vyriškio žvilgsnį nuo pat pakaušio iki pėdų. Čia kilo aukštyn, čia leidosi žemyn, o retkarčiais įsmigdavo į blauzdas, pakinklius arba pora sprindžių aukščiau. Atrodė, kad tuoj pradegins suknelę. Bet Vaiva mokėjo suvaidinti, kad nieko nepastebi, nieko nejaučia.
- Ar greitai bus valgyti? - pagaliau vamptelėjo inspektorius.
Neištvėrusi mergina trenkė peilį į kriauklę ir, įsirėmusi rankomis į klubus, atsisuko į vograujantį šeimininką:
- Vidmantai, tu tikras faras! Ar tu mane pasamdei? Duok ir man alaus!
- O jei pasigersi? Sudaužysi indus!
Jie žvilgtelėjo vienas į kitą ir pradėjo juoktis.
Vakarieniaujant Vaiva vis mėgino iškvosti inspektorių, ką jis mano apie bankininko šeimos išžudymą.
- Kodėl išžudymą? - kilstelėjo antakį Kirslys. - Sofija Valaitienė žuvo autokatastrofoje.
- Nė kiek neabejoju, kad avarija ne atsitiktinė! b Bet daugiau nieko nenorėjo komentuoti.
- Ta Valaitienė buvo bjauri boba, - postringavo panelė Savėnaitė. - Pati turėjo meilužį, o pasamdė žudiką, kad nukokošintų jos vyrą. Gal kas nors, keršydamas už Augustiną, ją pačią pribaigė?
- Nebent tu, Vaiva, - šyptelėjo Vidmantas Kirslys.
- Aš buvau Palangoje.
- Tai nieko nereiškia. Pasamdei žudiką ir išdūmei prie jūros. Kad turėtum "kietą" alibi.
- Kas aš galų gale esu - liudininkė ar įtariamoji?
- Jeigu būtum įtariamoji, mes surastume tau vietos areštinėje.
Mergina pervertė kukulakes ir išdidžiai užrietė nosį:
- Aš jums padedu, o jūs mane - į areštinę? Kaip nesąžininga! Kiek dar turėsiu pas tave būti?
- Kol pagausime žudiką.
- Ir nė dienos ilgiau? - jau viliokiškai nusišypsojo Vaiva.
- Nebent pasikeistų tavo statusas, - atšovė Vidmantas Kirslys.
- Aš tau kad pakeisiu! - užsimojo kumšteliu šviesiaplaukė. - Man nepatinka farai!
- O man... - žagtelėjo inspektorius, tačiau nebaigė sakyti.
- Ko užspringai? - sumykė įpykusi mergina. - Tau nepatinka gatvės šliundros? Argi ne taip norėjai pasakyti?
Ji trinktelėjo ant stalo puoduką, kad net pašoko alaus purslai, ir nulėkė į svetainę.
"Jis teisus, po valandėlės atvėsdama pagalvojo Vaiva Savėnaitė. - Ko pradėjau jo gėdytis? Kas esu, tas esu. Ar ne todėl, kad jis man patinka? Kokia paikystė..."
Vakare Vidmantas Kirslys atnešė patalynę, padėjo ant sofos ir, nieko nesakęs, nukulniavo atgal į miegamąjį. Netrukus mergina išgirdo rakto trakštelėjimą. "Ot trenktas tipas, - pagalvojo Vaiva, - užsirakina. Pats nuo savęs. Tarsi aš pas jį eičiau..."
Po vidurnakčio inspektorius pravėrė svetainės duris, bet, pamatęs, kad jo viešnia nemiega, tarė:
- Maniau, kad užsnūdai neišjungusi televizoriaus.
Panelė Savėnaitė lėtai pasuko į jį galvą:
- Rodo labai įdomią erotinę komediją. Gal pažiūrėkim kartu, - ir ji pasislinko sofoje, tarsi padarydama Vidmantui vietos.
- Ačiū, - ironiškai krenkštelėjo vyriškis. - Man rytoj anksti į darbą. Komisaras Sadauskas neleidžia vėluoti.
Regis, abiem patiko toks aštrokas, su prieskoniais flirtas. Kas nežino anekdotų apie policininkus ir prostitutes? Skubėti nebuvo kur: žudikas kol kas laisvėje.
XX
Komisaras Henrikas Sadauskas telefonu pakvietė inspektorių Kirslį užsukti į jo kabinetą.
- Yra naujienų, Vidmantai, - pasakė komisaras, kai Kirslys įsitaisė priešais jį.
- Gal pradėkite nuo gerųjų, - šyptelėjo inspektorius.
- Deja, abi blogos, - palingavo galvą Sadauskas. - Pirma tokia: vakar vakare narai iš Kauno marių dugno ištraukė lavoną.
- Augustiną Valaitį?
- Galbūt. Bet jį turėtų kas nors atpažinti.
- Iš pradžių gal užteks Vaivos Savėnaitės. Vadinasi, tai iš tiesų nužudymas.
- Įdomu tai, kad lavonas gulėjo prie pat šulinio.
- Kokio šulinio, komisare?
- Tikriausiai žinai, kaip atsirado Kauno marios, - pasakė Henrikas Sadauskas. - Buvo užtvenktas Nemunas. Tai va: kai kuriose užtvindytose sodybose liko atviri šuliniai. Jeigu lavonas būtų įkritęs į tokį šulinį, vargu ar narams būtų atėję į galvą jo ten ieškoti.
- Vadinasi, mergina nemelavo?
- Viskas taip, kaip ji sakė: ir cementinis stulpelis, ir plastikinis maišas, ir nuogas lavonas. Užsukite su ja į prozektoriumą. Tiesa, kur tu ją priglaudei?
- Pas save.
Komisaras įtariai nužvelgė Kirslį, tarsi pirmą kartą jį matytų.
- Vidmantai, ar tau neatrodo, kad tai žaidimas su ugnimi? Mergina gana patraukli, nors ir ištvirkusi. Juk nesi visiškai abejingas šitai lyčiai?
- Kriminalistas, kai reikia, turi būti šaltas kaip ledas. Noriu save užgrūdinti, komisare.
- Žiūrėk, neištirpk nuo karštų tos padykėlės žvilgsnių, - ėmė juoktis Henrikas Sadauskas. - Ir nesupainiok tyrimo, - jau rimčiau pridūrė. - Juk mergina tiek daug pripasakojo. Kažin ar viskas tiesa?
- Įtariate, kad mėto pėdas?
- Komisaras nieko neatsakė, o po pauzės vėl prabilo:
- Antroji žinia dar bjauresnė - vakar konservatorijoje kažkas šaudė į fortepijono dėstytoją Valaitį. Trys šūviai, gerai, kad nė vieno mirtino. Šiuo metu jis Medicinos universiteto klinikose.
- Ar jis bankininko giminaitis?
- Nežinau. Reikėtų patikrinti. Ar ne per daug vienai giminei?
- Vaiva Savėnaitė kalbėjo apie visos giminės sunaikinimą.
- Tikrai? - kilstelėjo akis Henrikas Sadauskas. - Ar tau neatrodo, kad šelmė žino daugiau nei mums pasakė? Vidmantai, būk su ja atsargus.
- Klausau, komisare! - šypsodamasis pasitempė inspektorius. - Manau, kad Vaiva Savėnaitė - tikras lobis. Ji mums labai pravers.
- Dabar važiuok į konservatoriją. Išsiaiškink, gal kas ką nors matė. Kartu sužinok, ar jų dėstytojo Valaičio nesiejo giminystės ryšiai su bankininku. Vėliau užsuk į klinikas, gal pats nukentėjėlis jau galės šį tą papasakoti.
- Nemažai, - atsiduso inspektorius.
- Manau, kad pajėgsi. Kažkas sakė, kad prireikus kriminalistas gali būti darbštus lyg jautis, - šyptelėjo Henrikas Sadauskas.
- Ačiū už pasitikėjimą, komisare! - išdidžiai kilstelėjo galvą Kirslys. - Tikiuosi premijos ir priedų.
- Ant šventos niekados, - paironizavo jį komisaras.
Netrukus inspektorius pravėrė konservatorijos duris. Ir tuoj pat pajuto akylą žvilgsnį. Į jį žiūrėjo tipiška bendrabučių ir mokyklų budėtoja: akiniuota, žilstelėjusi, plaukai tvarkingai sušukuoti už ausų, veido bruožai griežti.
- Jūs pas ką?
- Aš iš policijos. Noriu pasikalbėti dėl vakarykščio įvykio.
- Jūsų pavardė? - moteris prisitraukė didelę kontorinę knygą ir pasiruošė rašyti.
- Vidmantas Kirslys.
- Pareigos? - reikliai nužvelgė vyriškį budėtoja.
- Inspektorius, - atsakė Kirslys ir pagalvojo, nuo kada čia tokia griežta tvarka. Tikriausiai nuo vakar dienos. O gal ši akiniuota moteriškė iš tikrųjų įsikūnijęs stropumas?
- Pas ką eisite? Pas direktorių ar pavaduotoją? - jau atlaidžiau pasidomėjo moteris.
- Gal pradėsiu nuo jūsų, - šiek tiek įsiteikiančiai pasakė inspektorius. - Matau, kaip jūs tvarkingai registruojate lankytojus. Gal kartais užrašėte ir nusikaltėlį?
- Registruoju tik pašalinius. O saviškius visus pažįstu.
- Ar daug pašalinių vakar buvo užėję prieš tą įvykį?
- Nedaug, - budėtoja atvertė puslapį atgal, - tik dvi moterys. Jei pašaliniu nelaikysime mūsų buvusio studento Arvydo Ražausko. Bet aš jį vis tiek užrašiau, nors ir pažįstu. Jis atėjo 15 valandą 40 minučių, o išėjo 15 valandą 57 minutės.
- Pas ką jis buvo? - pasidomėjo Vidmantas Kirslys.
- Kad tave, neužrašiau, - sumišo moteris. - Vaikinas pažįstamas, ką čia klausinėsi...
- Vadinasi, jis čia buvo, kai įvyko nusikaltimas? - staiga sujudo inspektorius.
- Galbūt, - numykė budėtoja. - Visas triukšmas kilo, kai viena studentė užsuko į auditoriją ir pamatė kraujais plūstantį dėstytoją. Žinote, pas mus didelis alasas: groja, skambina, dūduoja. Niekas negirdėjo šūvių.
- O tuo metu Ražausko jau nebuvo?
- Jis buvo išėjęs prieš kokias dešimt minučių. - Moteris šiek tiek nusigando, bet kartu susidomėjusi įdėmiai žiūrėjo į Kirslį.
- Apibūdinkite jį.
- Toks aukštas, juodbruvas, trumpai apsikirpęs, žinote, pagal dabartinę jaunimo madą, tamsiais tvarkingais drabužiais.
- Kostiumas džinsinis?
- Ne, paprastas. Kelnės, atrodo, šviesesnės.
- Kiek jam metų?
- Gal kokie dvidešimt penkeri. Vienu žodžiu, jaunas.
Vidmantas Kirslys padėkojo budėtojai, kuriai, matyt, buvo baisiai smalsu sužinoti, kas iš to bus ir ar ji pataikė atsakyti į inspektoriaus klausimus. Užkopęs į antrąjį aukštą, pasuko į direktoriaus kabinetą. Vos tik Kirslys prisistatė, direktorius pasitempė, paprašė kolegos dėstytojo užeiti vėliau ir, regis, rimtai nusiteikė pokalbiui. Tai buvo prakaulaus veido vyras, su leniniška barzdele, glotniai sušukuotais plonais, bet ilgais plaukais.
- Kas galėjo šaudyti į poną Valaitį? - paklausė inspektorius.
- Matote, Laimonas Valaitis - neblogas dėstytojas, bet, kaip čia pasakius, - direktorius dviem pirštais paglostė barzdelę, - mūsų nuomone, gana keistokas: laiko save bohemos žmogumi, turi daug pažįstamų ne visai tinkamos reputacijos menininkų ar save tokiais laikančių. Kartkartėm - kam, žinoma, to nepasitaiko - pasirodydavo konservatorijoje su kvapeliu. Šeimos neturi, tai, patys suprantate, daugiau visokių pagundų. Kelissyk teko ir griežčiau pasikalbėti. "Laimonai, - sakiau, - kam visa tai? Nedaryk mūsų kultūringai, Lietuvai muzikus ruošiančiai mokyklai gėdos". Bet tegu tatai lieka tarp mūsų. Žinote, kaip dabar visuomenė mėgsta visokius gandus ir paskalas. O į jūsų klausimą negaliu atsakyti: nežinau, kas galėjo šaudyti į Laimoną.
- Jūs sakėte, kad nukentėjusiojo vardas Laimonas?
- Taip, Laimonas Valaitis, fortepijono dėstytojas.
Inspektorius išsitraukė bloknotą ir paskubomis brūkštelėjo: "Laimonas? Laimonas Valaitis?! Paklausti Vaivos".
- Ar jo nesiejo giminystės ryšiai su bankininku Augustinu Valaičiu?
- Tai jo brolis, - linktelėjo direktorius. - Kai jis dingo, Laimonas porą dienų juodai gėrė. Įsivaizduojate, kaip mes sutrikome, kai kažkas - tiesiog mūsų mokykloje - šaudo į dėstytoją? Kas čia darosi, inspektoriau? Gatvėje nesaugu, į butus laužiasi vagys, o dabar net mūsų šventovėje aidi šūviai. Kur mes nueisime?
Tačiau inspektorius nemanė, kad jo pareiga diskutuoti su muzikos šulais apie kriminogeninę Lietuvos padėtį.
- Ką galite pasakyti apie Arvydą Ražauską? Jis buvęs jūsų studentas, ar ne?
- Kodėl klausiate apie Ražauską? - direktorius suraukė aukštą kaktą ir įtariai žvilgtelėjo į Vidmanto Kirslio bloknotą. - Ar jūs manote, kad...
- Pirmajame aukšte budinti moteris sakė, kad jis tuo metu čia buvo.
- Arvydas Ražauskas? Negali būti! - direktorius atsistojo ir vėl atsisėdo. - Jis toks, kaip čia pasakius, delikatus, švelnios sielos. Inteligentiškas! Velniškai gabus vaikinas. Tiesą sakant, kai mokėsi konservatorijoje, buvo mūsų visų numylėtinis.
- Kada tai buvo? - pasiteiravo inspektorius Kirslys.
- Atrodo, prieš trejus metus. Deja, turėjom jį pašalinti...
- Kodėl?
- Aukštas, gražus vaikinas, visą laiką apsuptas panelių. Išpaiko, apsileido, pasinėrė į bohemą. O mūsų mokykloje griežta tvarka: kas keli mėnesiai reikia vis už ką nors atsiskaityti - koncertai, gamos, akompanavimas.
- Ką jis studijavo?
- Fortepijoną. Tiesa, jis buvo Laimono Valaičio klasės studentas. Bet tai nieko nereiškia, ar ne? - regis, šiek tiek sunerimo direktorius.
- Gal žinote, kaip pastaruoju metu jis gyveno? - nesiliovė klausinėti Vidmantas Kirslys.
- Ne kažin ką. Po pašalinimo buvo išvykęs į Prancūziją, bet turbūt niekur neužsikabino. Grįžęs į Kauną irgi niekur nepritapo. Gaila vaikino - gabus, artistiškas, simpatiškas.
Kai Kirslys, atsisveikinęs su direktoriumi, lipo laiptais žemyn, jo galvoje dūzgė įvairių minčių nuotrupos. Teks intensyviau bendradarbiauti su panele Savėnaite, nutarė jis. Kad tik nebūtų paukštelis išskridęs iš narvelio.
