Vėlyvą penktadienio popietę Augustinas Valaitis, prisikrovęs krepšį produktų, alaus ir kelis stipresnio alkoholio butelius, pravėrė žmonos kambario duris. Ponia Sofija triūsė prie kompiuterio ir net nesiteikė kilstelėti akių į kadai kadės nebemielą vyrą. Ponas Augustinas sumurmėjo, kad išvažiuoja į sodybą ir kad grįš tik vėlai sekmadienį. Neaišku, ar tai buvo perspėjimas žmonai, kad nedrįstų atvažiuoti į sodybą su kokiu nors gerbėju, ar pagrasinimas, kad nemėgintų trikdyti savo vyro savaitgalio ramybės.
Senamiestyje, prie požeminės perėjos, jo laukė Vaiva Savėnaitė. Vos tik baltas prašmatnus automobilis "Audi 100" stabtelėjo, mergina prišoko prie priekinių durelių ir po akimirkos įsitaisė šalia solidžiojo bankininko. Augustinas Valaitis, lengvai šypsodamasis, nužvelgė merginą: šiandien ji buvo ypač graži - nauja raudona berankovė suknelė su gilia iškirpte, pro kurią matei grakštų krūtų griovelį, daili auksinė grandinėlė, ausyse dideli čigoniški žiedai, kurie jai labai tiko ir suteikdavo jos išvaizdai egzotiškumo, plačios, šiek tiek parausvintos lūpos ir, žinoma, purūs, laisvai ant pečių krintantys šviesūs plaukai. O kur dar valiūkiškai spinduliuojančios mėlynos akys, jauno, dailaus kūno kvapas, netgi pagyvenusiam vyrui, tokiam kaip Augustinas Valaitis, suteikiantis žvalumo ir energijos pojūtį?
- Vaiva, kokia tu šiandien graži. Tiesiog negaliu atsigėrėti.
- Ačiū, Augustinai. Juk tu nori, kad tau būčiau graži. Žinoma, jei ne tavo pinigai...
- Nekalbėkime apie tai, - švelniai nutraukė merginą Valaitis. - Visą savaitę nieko daugiau ir negirdžiu: pinigai, pinigai, pinigai. Bent jau būdamas su tavimi nieko nenoriu apie juos girdėti. Žinok, pastaruoju metu aš velniškai laimingas. Neprisimenu, kada anksčiau man buvo taip gera. Tikriausiai niekada.
- O, Augustinai, koks tu džentelmenas! Kaip moki sakyti komplimentus, - jam į toną antrino mergina, paslaptingai ir kerinčiai šypsodamasi sodriomis plačiomis lūpomis, kurios vyrams iškart sukeldavo erotinių minčių.
- Nežinau kodėl, bet man vaidenasi, kad mūsų laimė neilgai truks, - po valandėlės paduslėjusiu balsu pratarė vyriškis.
- Tik pamėgink mane palikti, Augustinai! - flirtuodama pagrasino pirštuku Vaiva.
- O gal tu mane paliksi, - trumpai, bet reikšmingai žvilgtelėjo į merginą Valaitis.
- Juk žinai, koks nepavydėtinas buvo mano gyvenimas, kol tave sutikau, - Savėnaitė pasilenkė prie vyriškio ir paskubom pabučiavo jam į skruostą. - O ką mes ten veiksime?
- Kaip paprastai: aš žvejosiu, o tu valiūkausi. Argi tau nesmagu palaigyti palei marias?
- Bet kad tu nieko nepagauni, Augustinai! - smagiai papriekaištavo mergina.
- Man svarbu laukimas ir tikėjimas, - šyptelėjo sausomis lūpomis Valaitis.
- O paskui, vakare? - išdykėliškai prisimerkė šviesiaplaukė. Pro sumerktas ilgas blakstienas vos vos mėlynavo plyšeliai, kuriuose šūkčiojo pašėlimo kibirkštėlės.
- Vakare? - ponas Augustinas atsargiai uždėjo savo stambią, šiek tiek prakaituotą leteną ten, kur baigiasi suknelė. - Vakare bandysime atsikratyti per visą savaitę susikaupusios įtampos, rūpesčių, irzlumo. Tu iš manęs iščiulpi biurokratizmą, seniokišką rimtumą ir susikaustymą. Tatai tau taip puikiai sekasi. Per naktį atjaunėju dvidešimčia metų, Vaiva...
- Besarmatis Augustinas, - Savėnaitė dailiais pirščiukais suokalbiškai spūstelėjo vyriškio leteną, o jos tariamai priekaištingas balsas neva mėgino sugėdinti Valaitį, tarsi jis būtų darželinukas.
Dar gerokai prieš vakarą jie pasiekė sodybą: birželio pradžios dienos gana ilgos - saulė kabojo aukštokai virš horizonto. Kol bankininkas krapštėsi su meškerėmis, už namo kasinėjo žemę, ieškodamas sliekų, Vaiva išsinešė iš vidaus pūkuotą pledą, patiesė jį pamaryje, nuogai nusirengė ir leido saulės spinduliams glamonėti savo idealiai sudėtą kūną: čia kartais visą dieną niekas nepraeidavo. Kai Augustinas nusileido prie Kauno marių, pasuko ne prie vandens, o tiesiog nejučiomis pritūpė prie merginos, patogiai išsipleikusios ant pledo. Minkšta, šiek tiek virpanti bankininko ranka palietė Savėnaitės smakrą, o paskui per liauną kaklą ėmė slinkti žemyn. Ties krūtimis ją nutvėrė lankstūs, stiprūs Vaivos pirštai ir valandėlę neleido judėti nei aukštyn, nei žemyn.
- Augustinai, juk atėjai gaudyti žuvų, o ne manęs, - papriekaištavo mergina. - Prieš akis visa naktis.
- O jei nelauktume nakties? - išlemeno ponas Valaitis. - Jeigu čia pat, nieko nelaukdami... Pagalvok, kaip būtų nuostabu tiesiog saulės akivaizdoje, prie plačiųjų marių...
- Ne, ne, Augustinai, - nukėlusi jo ranką į šalį, pasakė Vaiva. - Mes turime laikytis tam tikrų taisyklių. Aš čia jaučiuosi nesaugi: o jeigu kas pamatys? Juk kol kas dar nesu tavo žmona...
Augustinas Valaitis labai nenoromis pakluso merginos reikalavimui. Tačiau nėjo toli. Gal už dvidešimt ar trisdešimt metrų įmerkė meškerę, nors puikiai žinojo, kad čia neužkibs nė gružlys. Svarbiausia jam buvo kartkartėmis atsisukti ir nužvelgti Vaivą Savėnaitę. Nuo pat ramunėlėmis nušviesintų plaukų iki palakuotų kojos pirštų. Kai jo žvilgsnis per ilgai įsmigdavo į tam tikras vietas, mergina mieguistai sumykdavo ir apsiversdavo ant šono. Tąsyk Valaičiui tekdavo valandėlę kitą kantriai žiopsoti į nieku gyvu nenorinčią panirti plūdę.
