Niekada negalima nuvertinti varžovų ketvirtfinalyje. Juo labiau jei tie varžovai išspiria lauk iš turnyro jo šeimininkus ir favoritus. Ir vis dėlto po vakarykščių atkrintamųjų rungtynių atsidusau lengviau, kaip turbūt ir daugelis Lietuvos krepšinio sirgalių. Prancūzų pergalė 74:71 reiškia, kad mūsų rinktinės kelyje jau nestovės žvaigždžių prikimšta šeimininkų komanda ir 20 tūkst. sirgalių armija.
Pripažinsiu, nepaisant visų serbų trūkumų ir pralaimėjimo ispanams, laikiau juos pagrindiniais favoritais į auksą. Nes toks potencialas ir talentas, koks buvo sukauptas Željko Obradovičiaus komandoje, dažniausiai nenueina vėjais. Todėl, nepaisant pagerėjusio prancūzų žaidimo, jų pergalę galima vertinti kaip likimo dovanėlę lietuviams.
Serbų pergalės atveju lietuviams būtų tekę spręsti daugybę problemų. Dabar iš esmės teks išspręsti dvi (kalbant grynai apie žaidimą). Per dvejus metus situacija nedaug tepasikeitė. Prancūzų pagrindinis ginklas ir anksčiau buvo greitis, o dabar tai matosi dar ryškiau. Ėmę žaisti greitą žaidimą jie persilaužė trečiajame kėlinyje ir išmušė serbus iš vėžių. Visiškai apsiginti nuo žaibiškų prancūzų kontratakų nepavyks ir lietuviams. O štai sumažinti šią grėsmę mūsiškiai gali ir privalo, juo labiau kad patys yra ne iš lėtųjų.
Antras uždavinys - sustabdyti du individualiai stiprius krepšininkus. Nors Tony Parkeris vakar pradėjo rungtynes nuo suolo, žaidime jis buvo ryškiausia figūra. Pridėkime dar Borisą Diaw. Nenoriu pasakyti, kad šie prancūzų krepšininkai bus geriausi. Tačiau net jei Mickaeliui Pietrusui ar Mickaeliui Gelabale seksis geriau, žaidimas vis tiek suksis apie T. Parkerį ir B. Diaw. Šie vaikinai tiesiog negali nebūti dėmesio centre. Arba jie įsibėgės ir pridarys problemų lietuviams, arba mūsiškiai juos sustabdys ir tada prancūzų lyderių duetas pridarys problemų savo komandai. Čia Lietuvos rinktinei turėtų padėti zoninė gynyba, juo labiau kad iš toli pataiko nedaugelis prancūzų.
Negalima nepaminėti puikaus prancūzų trenerio Claude’o Bergaud ėjimo, kuris didele dalimi ir leido nugalėti serbus. Palikti T. Parkerį, dukart NBA čempioną, ant suoliuko ryžtųsi ne kiekvienas. C. Bergaud ryžosi. Padėjo iš šio sumanymo išspausti naudą ne kas kitas kaip „karalius“ Antoine’as Rigaudeau. Veterano surikiuoti prancūzai ramiai pradėjo susitikimą, o T. Parkeris įskėlė kibirkštį tada, kai jos labiausiai reikėjo. Kadangi formulė pasiteisino, nėra jokio pagrindo manyti, kad varžovai nepanaudos jos ketvirtfinalyje. Lietuvių štabas turėtų iš karto paruošti atsakomąjį ėjimą.
Nepaisant pergalės, Prancūzija per vieną dieną tikrai nepavirto iš pelenės princese. Bėdos, kankinusios komandą, liko ir lietuviai privalo tuo pasinaudoti. Visų pirma prancūzai turi vieną iš silpniausių priekinių linijų šiame čempionate. O mūsiškiai spėjo įrodyti, kad išmoko išnaudoti savo aukštaūgius. Jei Robertas Javtokas ir broliai Lavrinovičiai sugebėjo susitvarkyti su turkais ir kroatais, mače su prancūzais jie turėtų tapti vienu iš svarbiausių kozirių. Kaip minėjau, prastas varžovų pataikymo procentas tiesiog siūlo pasinaudoti zonine gynyba. Ypač kai aikštelėje bus T. Parkeris, o A. Rigaudeau sėdės ant suoliuko.
Daug darbo rytoj turės mūsų įžaidėjai. Neabejotina, kad prancūzai spaus, galbūt netgi pradės tai daryti nuo pirmų minučių. Todėl gali būti, kad dažniau nei iki šiol išvysime žaidžiant lengvą lietuvių penketą.
Nepalankus mūsiškiams gali būti vienas psichologinis veiksnys. Iki prancūzų pergalės jie tikrai neturėjo ko prarasti. Niekas nebūtų smerkęs už pralaimėjimą serbams. Dabar viskas atvirkščiai – lietuviai lyg ir favoritai. Įdomu, kaip treneriams pavyks susidoroti su šiuo iššūkiu.
Pabaigoje dar kartą noriu pakartoti – visi prancūzų pliusai ir pagerėjęs žaidimas nė iš tolo negali lygintis su pralaimėjusių serbų potencialu. Juolab kad pliusų ne tiek jau daug. Šiai situacijai tinka populiari citata iš klasikinės literatūros. „Mauras savo darbą padarė, mauras gali išeiti“ (tik nemanykite, kad turiu omenyje daugelio prancūzų odos spalvą). Lietuviams reikia kuo gražiau išlydėti maurą prie durų.
