Pastaruoju metu į daugelį žurnalistų klausimų Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas pirmiausia atsako šypsena. Atrodo, kad jam juokingas ir žurnalisto klausimas, ir jo nesusivokimas, ir dar daug kitų dalykų. Tačiau šypsenoje glūdi ir tam tikras tik jam vienam būdingas žinojimas, paprastam mirtingajam neprieinamas. Ką tad mūsų premjeras taip gerai žino?
Premjero šypsena nekristų į akis, jei kartais nenušvistų ne laiku ir ne vietoje. Tačiau esama dar vienos aplinkybės, kuri suteikia jai papildomą reikšmę - ji primena įžymiąją buvusio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio šypsenėlę, kuri vis labiau ryškėjo jam įgaunant valdžią. Šypsenėlė jo žodžiams teikė ne tik užgaulokos ironijos, bet ir reiškė ypatingą žinojimą, valdžios aukštumas atskiriantį nuo kasdienių reikalų pasaulio. Beje, pastaruoju metu V. Landsbergio veide šypsenėlės nebematyti. Praeitas visas pakilimo, valdžios gundymo ir jos praradimo ratas?
A. Brazausko šypsnys atviras, džiaugsmingas ir sykiu apgaulingas, nes politiko atlapumas visada yra slėpties būdas. Pirmiausia šypsena reiškia visiškai tikrą mėgavimąsi gyvenimu - tokiu, koks nė negalėjo sapnuotis buvusiam Komunistų partijos pirmajam sekretoriui. O kur dabar buvę didieji Nepriklausomybės aušros laikų priešininkai, ypač tas Vienintelis? Arba uoliai darbuojasi tame pačiame sluoksnyje, vykdydami jiems teikiamas užduotis, arba išnyko iš politinės arenos. Politiniame olimpe iš esmės tie patys pagrindiniai veikėjai, kurie valdė Lietuvą ir prieš penkiolika metų. Tik pasikeitė valdžios pobūdis - savo šalyje jie tapo visavaldžiai, niekam už nieką neatsakantys. O su Briuseliu jau bendrauja kaip turtingi ir įtakingi politikai, o ne važinėja į Maskvą kaip anų laikų Kremliaus statytiniai.
Kita šypsenos “klostė” išryškėja tada, kai premjeras klausiamas apie valstybės vyrų skandalus, ypač apie jų nusavintas žemes. Premjeras nesulaikydamas šypsenos aiškina, esą gyvename teisinėje valstybėje, todėl kol kas tiems nenaudėliams žemės sklypų nugvelbėjams nieko negalime padaryti. Vienintelė išeitis - kurti komisijas, tirti ir galvoti. Matyt, toks teisinės valstybės supratimas juokingas ir jam pačiam, tačiau dar juokingiau, kad niekas tiesiai nepaklaus, o kaip teisinėje valstybėje įmanomi tokie politikų ir valdininkų darbeliai? Premjeras gerai suvokia, kad mūsų valstybėje teisė skirta valdančiųjų sluoksniui aptarnauti. Todėl ir žemės sklypų pasisavinimo atveju jos funkcija “nuleidžiant garą” (keletas aukų) pridengti aferų mastą, apsaugoti politikų sluoksnį ir galiausiai įteisinti esamą padėtį. Greitai turėtų pasigirsti mintis, esą negrįšime į socialistinę praeitį ir nesiimsime naujų nacionalizacijų. Ypač ironiškas šiuo atžvilgiu yra Seimo teisininkų pareiškimas, esą teisybę atstatyti teisinio pagrindo užtenka, tačiau tam reikalinga “politinė valia”. Tik politinė valia? Tačiau kaip gali valdančiųjų sluoksnio politinė valia imti veikti prieš to sluoksnio interesus? O A. Brazauskas savojo sluoksnio interesus puikiai žino, tad ir negali susilaikyti nesišypsojęs.
Teisinėje valstybėje sprendimas visokių aferų ir neteisėtumų atžvilgiu galėtų būti gana paprastas - įgyvendinti teisinę nuostatą, kad nekonstituciniai įstatymai, neteisėti Vyriausybės, ministrų bei valdininkų potvarkiai skelbiami negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos. Tad negaliojantys būtų ir visokie jais grindžiami žmonių veiksmai - pirkimai, pardavimai, pasiskyrimai… Nesvarbu, kada išryškėtų tas neteisėtumas - po Konstitucinio Teismo išaiškinimo ar po teismo sprendimo. Tada joks ministras, pavyzdžiui, Juozas Bernatonis, nedrįstų akinamai šypsodamasis aiškinti, kad jo potvarkiai galioja tol, kol jų neteisėtumo nenustato teismas. Kitaip tariant, teisinėje valstybėje tvarkausi savo reikalus leisdamas kokius tik noriu potvarkius, o jau dėl padarinių tegul aiškinasi kiti. Teisinėje Lietuvoje puikiausiai veikia ir nekonstituciniai įstatymai - juk iki Konstitucinio Teismo išaiškinimo praeina geras laiko tarpas. Prieš Konstituciją užsimojęs paprastas žmogelis būtų greitai ir skaudžiai suvystytas, tačiau antikonstitucinių įstatymų ar potvarkių būtina laikytis.
