Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Raskite bent vieną žmogų, kuris tikrai nenorėtų gyventi. Veltui gaišite laiką. Nes kad ir ką daugelis betauzytų, kuo besiskųstų, kad ir kaip gyvenimą koneveiktų, slapčiausioje širdies kertelėje tetrokšta vieno - kuo ilgiau pratraukti šiapus ašarų pakalnės slenksčio... O ranką prieš save pakelia tikrai ne silpniausieji - tie, kuriuos pakerta kol kas jokiais vaistais neįveikiamas savižudybės virusas...
Lašas po lašo...
Vieno vidurio Lietuvos rajono kaimo kapinaitėse prieš porą savaičių amžino poilsio atgulė septyniolikmetė Loreta (vardas pakeistas). Ji buvo vyriausia iš keturių vaikų - dar turėjo dvi seseris ir broliuką. Tiesa, pastarieji - kitos motinos, nes Loretos mamytė prieš daug metų pateko į avariją - buvo sunkiai sužalota ir išvežta į pensionatą... Kam invalidė reikalinga... Tėtis susirado kitą moterį, kuri pagimdė tris vaikelius.
Kaimo žmonės - vieningi: Loretai apkarto podukros dalia. Mačiusieji tvirtino, jog Loreta, vyriausioji dukra, prie nesibaigiančių ūkio darbų būdavo siunčiama pirmoji - mažesniesiems motina buvo ir geresnė, ir atlaidesnė - juos palepindavo. Kitaip ir būti negalėjo. Juk jie - savi, o Loreta - netikra dukra...
Beje, Loreta, aplinkinių žodžiais, darbo nebijojo. Ji esą ir neraginama bėgdavo ravėti daržų, tvarkyti šieno, melžti karvių ar šerti kiaulių... Ir mažiukus paragindavo netinginiauti... Bet kiek, girdi, galima "kaip arkliui" tempti...
Greičiausiai dėl kasdienio pervargimo Loreta kartą dingo iš namų. Ilgai negrįžo - kažkur bastėsi visą savaitę. Tėvas ant kojų sukėlė prapuolėlės dukrelės draugus, policiją. Galiausiai Loreta parėjo. Tačiau nesakė nei kur buvusi, nei su kuo, nei ką veikusi... Jau tada buvo galima jausti, kad Loretos ryšys su namiškiais ėmė trūkinėti... Ar tėvas su pamote ėmėsi kokių nors priemonių beatsiveriantiems nepasitikėjimo plyšiams užglaistyti, ar bandė rasti takelį į paauglės širdį ir jausmus, nežinia... O po kurio laiko Loreta iš namų pabėgo vėl...
Loretai kiek palengvėjo, kai ji, baigusi pagrindinę mokyklą, įstojo į profesinį rengimo centrą (beje, mergina mokėsi tikrai nemoteriško amato) - čia praleisdavo visą savaitę. Tačiau sugrįžus į namus rutina kartodavosi: laukas, daržas, tvartas, gyvuliai... Ne kitaip buvo ir šiųmetę vasarą...
Viena netoliese gyvenanti moteris sakė girdėjusi šnekas, neva Loreta kelios dienos iki savižudybės vienam pažįstamam vaikinukui tiesiai pasakiusi: "Žinai, jau nebegaliu... Pavargau... Nusižudysiu..." Tasai jaunuolis esą pagalvojęs, kad Loreta pokštaujanti. Ji, girdi, visada būdavusi tokia tvirta, tokia energinga - kur ten "tokią nesąmonę" suplanuos... O Loreta ėmė ir suplanavo.
Vieną rytą Loreta ir jos sesės bei brolis išsiruošė į mišką. Regis, grybauti. Tačiau kiek paėjėjusi Loreta jaunėlius sugrąžino atgal. Girdi, pagrybausianti ir viena. Tačiau Loreta su grybų pintine vis nesirodė... Išsigandęs tėvas ėmė dukters ieškoti ir... surado! Visai netoli namų, suklupusią po nulūžusia lazdyno šaka. Su plona virvele ant kaklo...
Pasirodo, Loreta viską buvo suplanavusi iš anksto: ir virvagalį į kišenę įsikišusi, ir atsisveikinimo laiškelį rašomojo stalo stalčiuje palikusi...
- Vaje, kaip tėvas jos verkė, kaip gailiai prie karsto raudojo, - šiurpą keliančiais prisiminimais dalijosi kaimo gyventojos. - Neduok, Dieve, laidoti savo vaiką...
Kaip pasakytų psichologai, sunkūs, nesibaigiantys darbai - tik vienas lašas į Loretos bėdų ir rūpesčių taurę... Ją galėjo perpildyti ir prastai baigta mokslo metų sesija (Loreta turėjo skolų), ir nemalonumai kitame rajone (nepilnametė su draugų kompanija buvo pakliuvusi į policiją), galbūt ir nelaiminga meilė. Juk sakoma, kad bėdos po vieną nevaikšto. O kai viskas susideda į krūvą, kai persipildžiusi taurė ima varvėti per kraštus, iki pražūtingo apsisprendimo lieka labai nedaug...
Į nebūtį norėjo nusitempti ir žmoną
Kapuose jau ilsisi ir viename Varėnos rajono kaime ūkininkavęs Jonas K. (67 m.). Tik laimingo atsitiktinumo dėka šalia jo neatgulė ir žmona Marijona.
- Nepataikė, užtat ir nenušovė, - su palengvėjimu atsiduso moteris. - Nuo tos dienos praėjo jau kelios savaitės, o aš dar niekaip neatsigaunu. Negaliu nė miegoti - tik užmerkiu akis - ir košmarai vaidenasi. Ir ant ausų kažkaip užkrito... Vaje, kaip tada išsigandau...
Pasak Marijonos, iki tos pavakarės Jonas buvo "diedas kaip diedas": apeidavo ūkį, vienas pirmųjų atlikdavo darbus laukuose, o turėdamas laisvo laiko, neatstumdavo ir taurelės... Vos sulaukęs medžioklės sezono, Jonas, pasak Marijonos, tiesiog nakvodavo laukuose - buvo prisiekęs medžioklis...
Marijonai taip ir liko neaišku, kas tąvakar Joną taip įsiutino, kad jis griebėsi ginklo. Teisybė, buvo užsukusi kaimynė, Marijona su viešnia vaišinosi "ugniniu vandenėliu". Ir kas gi čia tokio? O Jonas staiga kad pradės niurzgėti, "gyvatėmis spjaudytis" - ko Marijona neinanti pas karves! Esą šios jau seniai turėjo būti pamelžtos! Žinodama, kad su įpykusiu vyru geriau nesiginčyti, Marijona šoko į batus. Tačiau vos išėjusią iš sodybos moterį pavijo šūviai. Visa laimė, kad, kaip vėliau paaiškėjo, iš medžioklinio dvyliktojo kalibro šautuvo Jono paleisti šratai abu kartus praskriejo pro šalį... O taiklią akį turėjęs medžiotojas greičiausiai neįsivaizdavo kitaip, kaip nepaklusniąją žmoną patiesęs pirmuoju šūviu, o antrąjį pakartojęs "dėl visa pikta". Kaip kontrolinį...
Paskui Jonas ginklą nukreipė... sau į krūtinę. Sunkiai sužalotas vyras buvo skubiai nuvežtas į rajono ligoninę, paguldytas į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Deja, iš komos taip ir neatsigavo - po kelių dienų mirė.
- Nežinau, kas jam tą vakarą užėjo, - po vyro laidotuvių stebėjosi našle likusi Marijona. - Niekada iki tol Jonas nesielgė taip agresyviai, nesikėsino į mano gyvybę, nebuvo užsiminęs ir apie savižudybę... Ir sveikata nesiskundė...
O gal, girdi, tokios ligos, kurios priverčia žmogų pakelti ranką prieš save - be aiškių simptomų, sunkiai atpažįstamos?..
Prieš pavojingąjį virusą bejėgiai ir medikai
Išskirtinį nerimą keliantys signalai pasiekė iš Dzūkijos ir Aukštaitijos: beveik tuo pat metu nusižudė ten gyvenusios ir dirbusios... gydytojos! Medikų savižudybės, anot suicidologų, yra ypač retos, o jei jau taip nutinka, rodo, jog dvasios ligonių padėtis šalyje - katastrofiška.
Viktorija, pasirodo, jau ne pirmus metus sirgo depresija, vartojo medikamentus. Tai žinojo jos kolegos, bendradarbiai. Gydymo įstaigos vadovas žurnalistę vėliau tikino, jog Viktorijai buvo stengiamasi kiek galima padėti, tačiau, kaip esą dabar jau galima tvirtinti, ir geriausia pagalba ne visada esti veiksminga... Viskas esą priklauso nuo "situacijos sudėtingumo".
Pasak pašnekovo, vieni iš efektyviausiai veikiančių vaistų Viktorijai buvo jos darbas. Ir esą šiuos "vaistus" ji vartojo didžiulėmis dozėmis: vaikų gydytoja dirbo su didžiuliu atsidavimu, nežiūrėdama į laikrodį ir, kas svarbiausia, be priekaištų. Nuolatinė veikla, užimtumas ją esą veikė lyg geriausi vaistai. Tačiau atėjo laikas, kai šis poveikis ėmė slopti. Neišgelbėjo ir saujos medikamentų...
Prieš pavojingąjį virusą neatsilaikė ir aukštaitė Angelina. Gydymo įstaigos skyriaus vedėja, regis, neturėjo jokių rimtesnių sveikatos sutrikimų. Arba nebuvo iš tų, kurios linkusios guostis...
Grįžęs iš darbo Angelinos vyras, irgi gydytojas, nustebo žmoną radęs ne tokią kaip visada. Moteris buvo sutrikusi, leisgyvė. Ji prasitarė ką tik išgėrusi didelį kiekį širdies ritmą stimuliuojančių vaistų.
Netrukus Angeliną jau gaivino ligoninės, kurioje ji pati dirbo, reanimatologai. Buvo daroma viskas, kas įmanoma, deja, kolegės gyvybės išgelbėti taip ir nepavyko.
Buvusios bendradarbės užsiminė neįsivaizduojančios, kokios priežastys Angeliną galėjo pastūmėti į savižudybę. Jos taip ir neatsakė į klausimą, ar Angelina bandė siųsti aplinkiniams tam tikrus signalus, ar laukė pagalbos iš šalies, galų gale ar ta pagalba jai buvo pasiūlyta... Angeliną artimiau pažinojusiųjų nuomone, šią moterį pražudė ne tik sunki dvasios liga, bet ir visuotinis žmonių abejingumas. Esą visų blogiausia, jog kartais ir patys artimiausi žmonės neįstengia suvokti, kad šalia esančiajam reikalinga skubi, neatidėliotina pagalba. Arba tai suvokia pavėluotai. Kai jau nieko nebegalima pakeisti.
Savižudybė... iš kažkelinto karto
Pasaulinė sveikatos organizacija skelbia, jog planetoje kas 40 sekundžių nusižudo vienas žmogus. O mėginama nusižudyti kas tris sekundes! Taigi išvada aiški: bandančiųjų pasitraukti iš gyvenimo yra daug kartų daugiau nei nusižudančiųjų. O tai reiškia, jog be galo svarbu pastebėti tokius žmogaus norus ir suspėti jam padėti...
Vieną rugpjūčio popietę į Bendrąjį pagalbos centrą prie VRM bendruoju pagalbos telefonu 112 paskambino moteris, kuri be ilgų išvedžiojimų pranešė tuojau pat planuojanti nusižudyti. Tokiais atvejais pareigūnai kaip įmanydami bando "tempti laiką", atsargiai atkalbinėja nuo beprotiško žingsnio. Tuo pat metu užuominomis bandoma išsiaiškinti, kur skambinantysis asmuo yra, kokį savižudybės planą susikūręs...
Panašiai buvo dirbama ir šį kartą. Tiesa, specialistų ekipažai į nelaimės vietą atvyko šiek tiek pavėluotai - moteris staiga nutraukė pokalbį ir... nušoko nuo vieno sostinės tilto. Ne, ne į upę - tiesiai ant A. Goštauto gatvės grindinio. Nukentėjėlė dėl sunkių veido sužalojimų buvo nugabenta į Žalgirio ligoninę. Kai sveikata pagerėjo, gyventi nenorinti moteris buvo perduota psichiatrų globon.
Jau žinoma, kad ši vilnietė žudėsi ne pirmą kartą. Abusyk jai pavyko išgyventi. Tad dabar psichiatrų rūpestis - moterį gydyti tol, kol jos galvoje neliks minčių apie savižudybę. Tai, be abejo, ilgas ir sunkus darbas. Ir, kas labai svarbu, pasveikti turi norėti pats ligonis. Nes dvasinės ligos, kaip ir bet kurios kūniškosios, įveikiamos tik bendromis - ligonių ir medikų - pastangomis.
Nežinia, kokius planus dabar kuria Šilalės rajono gyventojas V., dar birželio pabaigoje nušokęs nuo Palangos tilto, turėdamas vienintelį tikslą - panirti šaltose jūros bangose ir daugiau nebeiškilti. Vandens prisigėrusį jaunuolį į krantą ištraukė į nelaimės vietą skubiai iškviesti ugniagesiai- gelbėtojai. Su draugais susikivirčijęs neblaivus žemaitis atsipeikėjo tik ligoninėje. Jau po trumpo pokalbio su nelaiminguoju vyriškiu buvo konstatuota, kad jam reikalinga neatidėliotina psichiatrų pagalba, laukia ilgas gydymas. Tačiau gyvenimu nesidžiaugiantis vaikinukas be jokių užuolankų pareiškė savo pražūtingųjų planų neišsižadėsiąs...
Lietuva savižudžių skaičiumi - nepralenkiama
Savižudybių skaičiumi Lietuva tarp kitų pasaulio šalių jau ne pirmi metai nepralenkiama. "Laurai skinami" ir Lietuvą lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių liūdnąja statistika. Štai Europos Sąjungos šalių vidurkis - 20 savižudybių šimtui tūkstančių gyventojų, o Lietuvoje - net 44,6! Daugiau nei dvigubai! Pas kaimynus latvius - 34,3, Estijoje - 33,2. Prancūzija nuo Lietuvos atsilieka dvigubai (šioje šalyje šimtui tūkstančių gyventojų tenka 20,8 savižudybės), o, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje savižudžių skaičius tesiekia 7,5 (šimtui tūkstančių gyventojų)!
Vienos priežasties nebūna?
Suicidologai tvirtina, jog niekada nesižudoma dėl vienos priežasties ar vieno kaltininko - į savižudybę esą pastūmėja visa eilė jautresnės psichikos asmenį negatyviai veikiančių veiksnių. Žinoma ir tai, jog tiek vaikinai, tiek merginos (tie, kurie jau yra bandę žudytis) paprastai nurodo tas pačias savižudybių priežastis. Dažniausiai paminimi nesibaigiantys konfliktai, nesutarimai šeimoje (tarp sutuoktinių ar su kitais šeimos nariais), taip pat - gyvenimo pilnatvės, gyvenimo vertės pojūčio praradimas, tikėjimo, pasaulėžiūros krizės, beprasmiai, neduodantys rezultatų tiesos ieškojimai, išdavystė, menkavertiškumo komplekso susiformavimas, artimųjų netektys... Suicidologų tvirtinimu, visas savižudybes sieja bendra emocinė būsena - bejėgiškumas, beviltiškumas.
Anot psichologų, savižudybe tarsi bandoma rasti būdą staiga išspręsti visas susikaupusias problemas. Drauge tai - ir pats negailestingiausias žingsnis likusiųjų gyventi - savižudžio artimųjų - atžvilgiu.
Tad sustokime ir apsidairykime. Įsiklausykime, išgirskime ir supraskime vieni kitus. Ir nedelsdami padėkime nusilpusiesiems. Kol dar laikas...
