Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), kuris įsikūręs Strasbūre (Prancūzija), šimtai lietuvių skundų virsta makulatūra, o noras praturtėti valstybės sąskaita daugeliui lieka paprasčiausiu miražu. Nuo 1995-ųjų, kai Lietuva tapo visateise konvencijos nare ir mūsų šalies gyventojai įgijo teisę kreiptis į Strasbūro teismą, buvo paduota daugiau kaip 2200 skundų. Per tą laiką Strasbūro teismas yra priėmęs tik 30 sprendimų prieš Lietuvą, apie 360 pareiškimų laukia nagrinėjimo, o visi kiti pripažinti nepagrįstais.
Strasbūro nedomina kriminalai
EŽTT - visai ne toks, kokį įsivaizduoja tūlas pilietis. Nors jame posėdžiauja dešimtys protingiausių teisėjų iš įvairiausių Europos šalių, jie toli gražu nenagrinėja kiekvieno pareiškimo. Nenagrinėja ne todėl, kad tingėtų ar nespėtų, o todėl, kad šis specifinis teismas įsikiša tik tuomet, kai būna pažeista 1950 metais priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
Konvenciją galime laikyti žmogaus teisių konstitucija: joje skelbiama, jog kiekvienas pilietis gimsta ir gyvena laisvas ir jokiomis aplinkybėmis negali būti kankinamas, niekas, išskyrus teismą, negali konfiskuoti jo privačios nuosavybės; suimti prasikaltusį pilietį leidžiama tik su teisėjo sankcija ir t. t.
Prašymai panaikinti per griežtą nuosprendį ar nubausti baudą skyrusį kelių policininką Strasbūre iškart metami į šiukšlių dėžę.
Kai Žmogaus teisių teismas sulaukia skundo, kad pažeistos žmogaus N. teisės, užvedama byla skambiu pavadinimu: "Pilietis N. prieš Lietuvą". Šiuo atveju Lietuva reiškia ne šalies teritoriją su visais žmonėmis, o Lietuvos valdžią su visais įstatymų leidėjais, vykdytojais ir valdininkais.
Strasbūro teisme dirba 45 teisėjai: po vieną iš kiekvienos valstybės - konvencijos dalyvės. Juos iš trijų kandidatų sąrašo 6 metų kadencijai išrenka Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Pirmas teisėjas iš Lietuvos Pranas Kūris teisėjavo iki 2004-ųjų, o dabar jį pakeitė Danutė Jočienė.
Pasiklydę kodekse
Rašydami į Strasbūrą žmonės tikisi ne tik laimėti prieš valstybę, bet ir prisiteisti milijonus. Tačiau Strasbūro teisėjai pinigais nesišvaisto. "Akistata" suskaičiavo, kad visiems laimėjusiems prieš Lietuvą - priteistas nepilnas milijonas. Ir tai kartu sudėjus ir bylinėjimosi išlaidas, ir žalos atlyginimą.
Viena iš didžiausių sumų buvo priteista 1993 - 1996 metais buvusiam Lietuvos ministrui pirmininkui Adolfui Šleževičiui.
Ar dar pamenate, kaip prieš dešimtmetį buvo išgrobstyti ir bankrutavo keli stambiausi Lietuvos bankai? A. Šleževičiui, tuomet ėjusiam Lietuvos Vyriausybės vadovo pareigas, žinoma, negalėjo būti nežinoma apie katastrofiškai prastėjančią bankų padėtį. Kai bankas "Litimpeks" liko be pinigų ir turėjo būti artimiausiu metu uždarytas, nuskubėjęs į "Litimpeks" A. Šleževičius paskutinę minutę atsiėmė savo santaupas.
1996 metų sausio 24-ąją A. Šleževičiui buvo iškelta baudžiamoji byla, nors niekas Generalinėje prokuratūroje nežinojo, kokius kaltinimus vyriausiajam ministrui pareikšti. Pavartę Baudžiamąjį kodeksą, prokurorai premjerą apkaltino dviem nusikaltimais, bet apsižiūrėję po mėnesio kaltinimus performulavo. Po to vyko keli teismai, buvo keičiami kaltinimai, kol 1998 metų rugsėjį Vilniaus apygardos teismas nutarė, jog ir naujieji kaltinimai neapibrėžti, spekuliatyvūs, be to, trūksta įrodymų. Netrukus į šią politizuotą pasiutpolkę buvo įsukti ir Aukščiausiasis, ir net Konstitucinis teismai, tačiau galop 2000 metų balandžio 18 dieną byla nutraukta neradus nusikaltimo sudėties.
Dėl užsitęsusio tampymo A. Šleževičius pasiskundė Žmogaus Teisių Teismui, o tas pripažino, jog Lietuvos valdžios vidaus institucijos bylos tyrimo neatliko nei stropiai, nei kruopščiai: teismai tris kartus atsisakė bylą nagrinėti iš esmės, o beveik puspenktų metų trukęs procesas pažeidžia Konvencijos straipsnį, skelbiantį, jog kiekvienas europietis turi teisę, kad jo bylą teismas išnagrinėtų per įmanomai trumpiausią laiką. A. Šleževičiui priteista 100 000 litų moralinei žalai ir bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Kiek kainuoja bijoti KGB?
Nemažai iš Lietuvos prisiteisė ir buvę KGB darbuotojai. Mūsų įstatymų leidėjai taip bijojo šios organizacijos, jog priėmė žmogaus teises paminantį įstatymą, draudžiantį buvusiems KGB darbuotojams dirbti ne tik valstybinėse, bet ir daugelyje privačių įstaigų. Šis įstatymas gimė kažkodėl tik 1999-aisiais. Keista - nuo 1990-ųjų kovo 11-osios Seimas KGB nebijojo, o 1999-aisiais staiga ėmė ir išsigando.
Paskelbus šį įstatymą, buvęs KGB pareigūnas Kęstutis Džiautas dirbo prokuroru, Juozas Sidabras - Mokesčių inspekcijoje, todėl abu atsidūrė gatvėje. Negalėdami niekur įsidarbinti, šie piliečiai dar 2000-aisiais kreipėsi į Strasbūrą. Valstybei nelojalūs piliečiai daugelyje Vakarų šalių negali būti priimti į darbą valstybinėse įstaigose, tačiau Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad nedemokratiška savo piliečius, kad ir kokių pažiūrų, pasmerkti badauti ar elgetauti. Taigi draudimas įsidarbinti privačiame sektoriuje - grubus žmogaus privataus gyvenimo pamynimas. Nors K. Džiautas su J. Sidabru reikalavo po gerus pusę milijono eurų, atsižvelgęs į atlyginimų dydį Lietuvoje Strasbūras jiems priteisė apie 43 000 litų.
O štai kiti 2 buvę KGB darbuotojai, į teismą kreipęsi vėliau, prisiteisė gerokai daugiau. Vilnietis Raimundas Rainys iš KGB išėjo 1991 spalio mėnesį ir įsidarbino teisininku privačioje telekomunikacijos bendrovėje. Priėmus jau mūsų minėtą įstatymą, 2000 vasarį teisininkas iš firmos buvo atleistas. EŽTT, prisiminęs kitų dviejų KGB darbuotojų bylas prieš Lietuvą, nusprendė, kad R. Rainys prarado darbą dėl Įstatymo, kurį teismas pripažino esant diskriminuojančiu šalies piliečius. R. Rainiui Lietuva buvo priversta išmokėti 144 900 litų turtinės ir neturtinės žalos bei padengti bylinėjimosi kaštus. Tai pati didžiausia suma, priteista mūsų šalies piliečiui.
Kartu su R. Rainiu į Strasbūrą besikreipusiam Antanui Gasparavičiui iš Kretingos, išbrauktam iš praktikuojančių advokatų sąrašo, teismas priteisė 24 150 litų.
Henrikas laimėjo moralinę pergalę
100 000 litų iš Lietuvos dar yra prisiteisęs Juozas Jėčius (tai buvo pirmoji Strasbūre Lietuvos piliečio laimėta byla dėl teisės į laisvę), 104 880 litų - Arvydas Stašaitis, 60 000 litų - Algis Grauslys. Kitiems buvo priteistos žymiai mažesnės pinigų sumos, o kai kurie besibylinėjusieji tik norėjo teisybės - žalos atlyginti net neprašė. Tarp tokių - ir Henrikas Daktaras.
1996-aisiais du H. Daktaro pažįstami banditai išdavė savo sėbrus ir, tapę itin saugomais liudytojais, davė parodymus, kaip Henrikas tarpininkavo paimdamas išpirką už vogtą automobilį. Apygardos teismas 1997-ųjų vasarį H. Daktarą pripažino turto prievartavimo organizatoriumi, bandžiusiu paveikti nukentėjusįjį, ir nuteisė kalėti pusaštuntų metų su turto konfiskacija bei 15 000 litų bauda. Apeliacinis teismas minėtą nuosprendį paliko galioti, tik H. Daktarą pervadino reketo bendrininku.
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas padarė keletą, atrodytų, formalių klaidų dėl teismo sudėties ir formuluotės. To užteko, kad Strasbūras nutartų, jog Aukščiausiasis Teismas, šališko teisėjo sudarytas iš nešališkų pavaldinių, galėjo vien dėl to būti šališkas, todėl pripažino, kad H. Daktaro žmogaus teises buvo formaliai pažeistos. Strasbūras kaliniui nepriteisė jokio piniginio atlyginimo už žalą, tik... 10 000 litų bylinėjimosi išlaidų. Jų tikrai būta, nes H. Daktarui atstovavę advokatai R. Girdziušas su V. Sviderskiu yra vieni garsiausių, tad ir brangiausių.
Šioje byloje, kuriai Strasbūras skyrė ypatingą dėmesį, buvo cituojama "Akistata" bei kiti laikraščiai, kuriuose tuometinis generalinis prokuroro pavaduotojas Artūras Paulauskas H. Daktarą išvadino nusikaltėlių lyderiu bei mafijos vadeiva. Nedaug trūko, kad nuo Strasbūro už pamintą nekaltumo prezumpciją būtų kliuvę ir A. Paulauskui. Po šio precedento Lietuvos teisininkai buvo išmokę prireikus prikąsti liežuvius.
Laimėjo prieš Lietuvą, bet nepateikė jokių finansinių reikalavimų ir Kęstutis Birutis, Vidmantas Byla ir Laimonas Janutėnas.
Ar verta kreiptis
Lietuvos piliečiai į Strasbūrą iki šiol dažniausiai skundėsi dėl pažeidimų Lietuvos kalėjimuose, dėl neturėjimo galimybės skųstis teismui dėl neteisėto suėmimo, dėl teismo sprendimų nevykdymo atkuriant nuosavybę į žemę. Dabar iš esmės ruošiamasi nagrinėti, ar teisingai Lietuvoje buvo naudotas nusikalstamos veiklos imitavimo modelis, ar teisingai policijos pareigūnai panaudojo šaunamąjį ginklą. Angolos pilietis Petro Katunda mano, kad jis neteisėtai buvo laikomas Pabradėje pabėgelių centre, o Mykolas Burokevičius, Juozas Kuolelis ir Leonas Bartoševičius teigia, kad jie buvo nuteisti už savo pažiūras.
Parašyti skundus į Strasbūrą kainuoja nepigiai. Advokatų, kurie specializuotųsi rengti bylas EŽTT, yra tik keli, o jų paslaugos kainuoja net iki 40 000 litų ir brangiau. Štai, bylą laimėjusiam A. Šleževičiui buvo priteista, kaip jau minėjome 100 000 litų, tačiau net 60 000 teismas skyrė jo advokatams. O spaudoje buvo pasirodę straipsnių, kad A. Šleževičiui teisybė Strasbūre kainavo apie 280 tūkst. litų.
Skundą į teismą gali parašyti ir pats pilietis. Nors oficialios EŽTT kalbos yra anglų ir prancūzų, tačiau skundą galima rašyti ir lietuviškai. Važiuoti į Strasbūrą irgi nereikia, nes pareiškimai priimami tik paštu. Labai pageidaujantiems galime parašyti ir adresą:
The Registar European Court of Human Rights Council of Europe F-67075 STRASBOURS CEDEX France
Gavusi jūsų laišką, kanceliarija jį užregistruos ir apie tai jums praneš. Preliminarų pareiškimo numerį reikia atsiminti, nes jį reikės nurodyti vėliau susirašinėjant. Jei EŽTT nuspręs domėtis jūsų byla, tai gali būti suteikta ir nemokama teisinė pagalba. O patys pareiškimai yra nagrinėjami nemokamai. Tik atminkite, kad skųstis galima tik tada, kai Lietuvoje jau buvo išnaudotos visos teisinės gynybos priemonės.
