Rygos gedulo namuose pavyko pamatyti latviškas laidotuves. 82 metų Janis artimųjų prašymu buvo kremuotas. Kadangi tai buvo padaryta ne skubos tvarka, paslauga kainavo 300 litų. Laidotuvių dieną artimieji susirinko atsisveikinti su velioniu. Kukliai gyvenantys žmonės negalėjo sau leisti prabangios didžiosios gedulo namų salės su marmuro grindimis, nes jos nuoma - net 350 litų. Mažesnė, kuklesnė salė atsiėjo 120 litų už valandą. Šermenys netruko nei tris, nei dvi paras, kaip dažniausiai būna Lietuvoje. Net ne vieną parą, o... vieną vienintelę valandą! Pasak direktorės Inesės Karklynios, tik labai žymių žmonių šermenys, į kuriuos susirenka minios piliečių, užtrunka iki poros valandų. Visi kiti palaidojami per valandą ar net dar greičiau.
- Mes buvome pažiūrėti laidotuvių Lietuvoje ir nusistebėjom jūsų papročiais, - neslėpė gedulo namų direktorė. - Nesuprantu, kam prie numirėlio kankintis kelias paras? Žiemą žmonėms šalta, o vasarą lavonas ima gesti. Latvijoje manoma, jog sėdėti reikia prie gyvo, o ne prie mirusio žmogaus.
Kviečia tikrus muzikantus
Kita įdomi detalė - per šermenų valandą negiedami jokie "Kalnai", "Marijos" ar kitos religinės giesmės. Žmonės užsako profesionalų smuikininką, violončelininką ar vargonininką. Tiesa, kartais pakviečiamas gyvas dainininkas, tačiau jis irgi būna profesionalas iš Konservatorijos, o ne iš kokio saviveiklinio ansamblio "Bezdonių bebalsiai". Bet kurio iš šių išvardintų profesionalų muzikavimas (dainavimas) atsieina 55 litus. Lietuvos kaime per šermenis - kam paslaptis? - giedotojai dažniausiai susirenka ne tiek iš meilės religijai, kiek pasižmonėti, kultūringai praleisti vakarą ir, žinoma, pasivaišinti.
Po trumpų latviškų šermenų Janio palaikai buvo išvežti palaidoti į kapines. Ši laidotuvių dalis nė kiek nesiskyrė nuo lietuviškųjų: pelenų kapsulę kukliame medžiaga apmuštame karste (laidoti be karsto draudžia Latvijos įstatymai) vežė juodas katafalkas, kurį lydėjo samdytas autobusas su artimaisiais. Vienintelis skirtumas, jog karstas Latvijoje būtinai uždengimas tautiniais raštais išaustu audeklu.
Tokios praktiškos tradicijos Latvijoje susiklostė todėl, kad šioje šalyje gajesnė ne katalikiškoji, o viduramžiais vokiečių atnešta protestantiškoji religija. Tai ne geresnė religija už mūsų, tik praktiškesnė. Pažiūrėkite - protestantų bažnyčios kuklesnės, jose nespindi auksas, kunigams nedraudžiama vesti. Dar viduramžiais protestantų bažnyčia kunigą įšventindavo tik tuomet, kai šis įrodydavo ne tik žinąs religines dogmas, bet ir būtinai išmokęs rašto. Tai irgi iš praktinės pusės - raštingas kunigas skleis mokslą ir šviesą, o ne vien mintinai iškaltas tikėjimo dogmas žmonėms nesuprantama lotynų kalba.
Vėlinės namie
Na, o publikacijos pradžioje minėto šiauliečio Juliaus palaikus, kremuotus Rygos krematoriume, firmos "Michel ir partneriai" darbuotojai parvežė namo. Paslauga kainavo apie pusantro tūkstančio litų. Juliaus artimieji pasvarstę nutarė nerengti laidotuvių ir urną su pelenais pasidėjo spintoje. Dabar kiekvieną lapkričio 1-ąją Juliaus dukros Vėlines rengia namie. Kol dauguma mūsų šniurkščiodami nosimis duodamės per kelerias kapines deginti vėjyje nenorinčių degti žvakelių, Juliaus dukros namie ant stalo pagarbiai padeda urną su tėvelio pelenais, užsidega žvakutę, gražiai prisimena žmogų. Beje, toks elgesys pasaulyje - ne naujiena. JAV, kur kremuojama beveik trečdalis mirusiųjų, irgi gana dažnai urna su pelenais laikoma namie. Kartais pagal velionio testamentą pelenai išbarstomi pavėjui, kad nebūtų jokio apžėlusio kapo. Pavyzdžiui, vieno neseniai mirusio Latvijos ministro pelenai pagal velionio valią buvo išbarstyti Baltijoje.
"Akistata" pasiteiravo bioenergetiko, kaip, jo nuomone, žmones veiktų namie laikomi artimojo pelenai. "Kosmoso energijos" specialistas paaiškino, jog tikrai mylėto žmogaus "pelenų energija" neturėtų kenkti, gal net atvirkščiai - šildytų mylimo žmogaus nematomas artumas. O urną su piktos pamotės ar valdingos uošvės "milteliais" vargu ar ryšis laikyti ir patys artimieji - greičiau jau nedelsdami palaidos ar su malonumu iškratys į artimiausią pelkę.
Geriau pašerti sliekus?
Pasak "Michel ir partneriai" Šiaulių filialo direktoriaus Ernesto Pilkos, kremavimas Lietuvoje nėra populiarus. Kartkartėm koks verslininkas pareiškia statysiąs krematoriumą Lietuvoje, tačiau veikiai nutyla - paskaičiavęs pamato, jog investicijos neatsipirks. Panašu, jog kremavimas dar ilgai nebus populiarus, nes esame konservatyvi tauta. Lietuvoje vyrauja tikras mirties bei kapinių kultas, kurį diktuoja vyriausia jau nueinanti visuomenės karta. Daugelis bobučių giminaičius mirtinai užgrauš už ne taip prie karsto sustatytas žvakes ar pernelyg mažą atneštą vainiką, o tūlą močiutę, išgirdusią apie ugniai atiduotą kūną, ištiktų metus nesibaigiantis isterijos priepuolis. Sliekus maitinantis užkastas kūnas senajai kartai atrodo patrauklesnis, bet dėl skonio nesiginčysime. Žiūrėkite, žmonės lenda į skolas, tačiau stato marmurinius paminklus; dirba trijuose darbuose, tačiau ant kapų susodina nuolatinės priežiūros reikalaujantį tikrą gėlių daržą.
Visgi vien Šiauliuose, vien ritualinių paslaugų įmonėje "Michel ir partneriai", apie pusantro šimto žmonių jau pasirašė sutartis, kad po mirties jų palaikai būtų kremuoti. I. Karklynia pridūrė, jog pinigų stokojantys žmonės savo artimojo palaikus gali atvežti ir patys. Žinoma, laukia daug biurokratinių formalumų (pavyzdžiui, į latvių kalbą išversti ir pas notarą patvirtinti mirties dokumentus, rasti automobilį, kuriame tilptų karstas). Jei norėsite skubios paslaugos, Rygoje kremavimas ir urna pelenams kainuos 102 latus (600 Lt). Jei tenkins, kad pelenų reikės atvykti po 3 parų, paslauga atsieis perpus pigiau. Tiesa, reikės nuomoti kūnui šaldytuvą, tačiau tai palyginti nebrangu - 15 litų parai.
Krematoriumų reikia ligoninėms
Sunku nesutikti su Rygos krematoriumo direktore I. Karklynia, teigiančia, jog svarbiausia, kad žmogus turėtų galimybę rinktis. Kas nor, te savo artimą degina, kas nenori - telaidoja kūną į žemę senoviška tvarka. Kremacija pasaulyje gana populiari, tačiau ne iš taupumo. Štai Japonijoje sudeginama 98 procentai visų mirusiųjų. Ne ką mažiau - Hong Konge, Čekijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Švedijoje. Maždaug pusė išėjusiųjų sudeginami Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje, Vokietijoje.
Tačiau jei norime save laikyti civilizuota valstybe, Lietuvoje būtini keli valstybiniai krematoriumai. Juose pirmiausia turėtų būti deginami ne numirėliai, kurių iš pradžių tikrai nebūtų daug, o ligoninių bei lavoninių atliekos. Jei jau prakalbome apie šią subtilią problemą, tai ar kada nors pamąstome, kur dedamos operacijų metu nupjautos krūtys, galūnės, šimtai kilogramų žmonių žarnų, kurios išimamų lavoną ruošiant šarvojimui? Sovietmečiu prie kiekvienos ligoninės rūkdavo po vietinę katilinę, kurios pakurose visa, kas ką tik buvo minėta, būdavo deginama. Ligonines ėmus šildyti centralizuotai, daugelis šių katilinių buvo uždaryta. Iškilo atliekų utilizavimo problema. Pavyzdžiui, Šiauliuose jos buvo deginamos krosnyje prie ligoninės tvoros. Už tvoros esančioje Šatrijos gatvelėje nuosavuose namuose gyvenantys žmonės beveik 20 metų kovojo, kad nereikėtų kas antrą vakarą uostyti deginamos žmogienos smarvės. Dabar atliekos deginamos kitoje nuošalioje krosnyje, tačiau netoliese dygsta naujas prestižinių nuosavų namų rajonas, tad naujas karas - neišvengiamas. Panaši situacija ir kitose šalies ligoninėse - visur Lietuvoje žmogiena deginama tam nepritaikytose krosnyse arba tyliai užkasama duobėse.
Pasak I. Karklynios, Rygos krematoriumas mielai imasi naikinti ligoninių atliekas. Tai valstybei kainuoja maždaug 40 santimų (2,3 Lt) už kilogramą. Krematoriumo krosnyse palaikomos optimalios temperatūros režimai, įrengti specialūs filtrai, todėl deginamos žmogienos smarvė nesklinda į aplinką.
Deimantai iš mylimos tetulės
Gyvenimas nestovi vietoje. Numirusiajam (tiksliau - jo artimiesiems) siūloma įdomių paslaugų. JAV pradėti reklamuoti sintetiniai deimantai, kurie milžiniškoje temperatūroje bei slėgyje suspaudžiami iš sudegintų mirusiojo pelenų, tiksliau - iš juose esančios anglies. Tiesa, mažas deimantukas "iš uošvės" kainuoja iki 20 000 JAV dolerių, todėl paslauga ne itin populiari. Kitos firmos siūlo mirusio giminaičio pelenus paleisti suktis amžinoje kosmoso orbitoje aplink Žemę, tačiau netrūksta ir burbančių priešininkų, raginančių baigti šiukšlinti kosmosą aplink Žemę - vien kosmonautai yra daug prišiukšlinę. Trečios firmos siūlo pasirašyti sutartį ir, aišku, sumokėti šimtus tūkstančių. Tuomet vos tamstai numirus skubiai atlėkę firmos specialistai dar šiltą kūną (už mažesnę sumą galima vien nupjautą galvą) užšaldo ir padeda skystame azote. Ir žada, jog laikys tūkstančius metų, kol mokslas mokės kūną atgaivinti. Medicinos specialistai iš šios paslaugos šaiposi, neva atšildyto kūno niekada niekas nebeatgaivins, nes atitirpdamos suyra ląstelių membranos ir audiniai virsta koše.
