Dar tą patį vakarą ponia Sofija Valaitienė paskambino Vaivai Savėnaitei. Mergina turbūt nuomojo kambarį Senamiestyje, nes atsiliepė senyvas prikimęs vyro balsas.
- Jos tikriausiai nėra, - sumurmėjo jis. - Pažiūrėsiu.
Vis dėlto Vaiva buvo namuose. Ją, regis, smarkiai nustebino nepažįstamos moters noras susitikti.
- O kam? - šnirpštelėjo per nosį mergina.
- Noriu susipažinti, - beveik oficialiai pasakė Sofija Valaitienė.
- Jokių pažinčių su moterimis! Nieko gero iš to nebūna.
- Man jus rekomendavo advokatas Romualdas Mikauskas.
- Ak šitas! - paniekinamai sušvebeldžiavo mergina. - Prisiminė senas vištgaidis.
Galiausiai Sofijai Valaitienei, pasitelkus diplomatinius ir žurnalistinius sugebėjimus, pavyko susitarti su kaprizingąja Vaiva. Žinoma, ta gatvės padraika kelia kainą, pagalvojo moteriškė. Gal advokatas jai paskambino anksčiau ir pasakė, kas ir kaip.
Kitą dieną po darbo ponia Valaitienė savo folksvagene laukė Vaivos. Dureles atidarė išvaizdi mergina. Pirmą akimirką Sofija net nutirpo: koks beprotiškas panašumas į Urtę! Tokie pat ilgi šviesūs plaukai, tiesi nosis, pašaipios mėlynos akys, įnoringai atkištas dailus smakras. Bet po valandėlės suprato, kad mergina daug kuo skiriasi nuo jos dukters: platesni skruostai, storesnės lūpos, kaktoje įkypas randas, tarsi kas būtų brūkštelėjęs peiliu. Ir gal kiek stambesnė bei vyresnė.
- Ponia Sofija Valaitienė? - paklausė nemaloniai šypsodamasi šviesiaplaukė.
- Sėskis, Vaiva, - paragino moteris. - Užsuksim kur nors, išgersim kavos.
- Ir šampano, - vyptelėjo mergina ir krestelėjo aukštyn plaukus.
Gal dar geriau, kad ji panaši į Urtę, pagalvojo Valaitienė. Sako, kad vyrai labai greitai susižavi moterimis, kurios panašios į jų motinas ar dukteris. Ir net sentimentaliai įsimyli. Nors Augustinui svarbiausia, kad būtų seksuali. O šita, atrodo, tokia ir yra.
Jos įsitaisė jaukioje kavinaitėje, kur stovėjo tik trys stalai. Muzika buvo truputį per garsi, tačiau ponia Sofija pagalvojo, kad tai visiškai neblogai, nes niekas neišgirs jų pokalbio. Vaiva pirmiausia išgėrė šampano taurę, o paskui pradėjo sriubčioti kavą.
- Ko tam švabui Mikauskui iš manęs reikia? - pagaliau paklausė.
- Ne jam, o man, - dalykiškai pasakė Valaitienė.
- Jums? - Vaiva pašaipiai nužvelgė moterį. - Norite patikrinti, ar jūsų meilužis ištikimas? - pamėgino atspėti.
- Užduotis rimtesnė. Turėsite sugundyti mano vyrą.
- Vyrą? - ėmė juoktis Vaiva. - Tikrai? To dar neteko daryti, - ir įsmeigė cinišką žvilgsnį tiesiai poniai Sofijai į akis. - Kam jums to reikia?
- Reikia! - trumpai atkirto Valaitienė.
- Kiek jam metų?
- Keturiasdešimt penkeri.
- Fui, - nejučiomis išsprūdo Vaivai Savėnaitei.
- Kas "fui"? - sučiaupė lūpas ponia Sofija.
- Tokie būna šiurkštūs, dvokia prakaitu...
- Augustinas - ne toks. Ir prakaitu nedvokia.
- Jūs negersite? - Vaiva prisitraukė arčiau Valaitienės šampaną. - Jūs gi vairuojate, - ji gurkštelėjo ir vėl įsmeigė akis į ponią Sofiją. - Ar turėsiu jį tik sugundyti, ar ir dulkintis?
- Turėsite viską daryti, - kilstelėjo akis šiek tiek sumišusi Sofija Valaitienė.
Mergina ciniškai ir paniekinamai nusišypsojo.
- Ponia, jums tai daug kainuos. Gal manote, kad esu pigi gatvės šliundra?
- Susitarsime. Be to, kaip to paliudijimą turėsiu gauti nuotraukų ir diktofoninių įrašų.
- Aš tuo neužsiimsiu, - staiga pradėjo protestuoti Vaiva. - Net neagresyviausias vyras, suradęs tokius dalykus, pykčio akimirką gali nužudyti. Ne, ne! Turėsite tuo pati pasirūpinti. Žinoma, neatsižadu bendradarbiauti, bet pati nieko nedarysiu.
- Gerai, - pasvarsčiusi pasakė ponia Sofija, - tebus tai mano rūpestis. Bet informaciją turėsite perduoti man ar kam kitam. Aš dar pagalvosiu...
- Ak, tiesa, - jau visiškai dalykiškai pasidomėjo panelė Savėnaitė. - Ar jūsų vyras turi meilužę?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Valaitienė. - Tikriausiai ne. Jis labai užsiėmęs.
- O jeigu turi? - pastatydama tuščią šampano taurę, pratarė šviesiaplaukė. - Užduotis būtų dvigubai sunkesnė: turėčiau "atmušti" tą kekšę ir pati užkariauti jo širdį. Tai gali užtrukti ilgiau ir pareikalauti daugiau pastangų.
- Aš jums užmokėsiu! - jau pradėdama irzti atšovė moteris. - Kaip ketinate su juo susipažinti?
- Nežinau, - vėjavaikiškai trūktelėjo petukais Vaiva. - Gal pakvieskite mane į svečius?
- Na jau ne! - burbtelėjo ponia Sofija. O paskui prisiminė, ką advokatas Romualdas Mikauskas buvo sakęs apie šitą pajodžargą. - Tave juk išvijo iš Dailės instituto? Turėtum šį tą nutuokti apie tas dabartines tepliones?
- Nutuokiu! - supdama dailią apnuogintą koją, atsakė mergina.
- Augustas retkarčiais vaikšto į parodų atidarymus. Turi nusipirkęs kelias peckiones. Aš jam neleidžiu sienų gadinti. Menas turi būti gražus ir taurus, ar ne? - staiga pradėjo gražbyliauti Sofija Valaitienė, visiškai pamiršusi, su kuo kalbasi.
- Puiku! - pliaukštelėjo delnais smarkiai pagyvėjusi šviesiaplaukė. - Kaip tik šį savaitgalį Dailės salone vyks parodos atidarymas. Tikiuosi, kad mudu ten susitiksime. Pasirūpinsiu, kad jam nusiųstų kvietimą.
Savėnaitė šaltu veidu susikišo į piniginę grąžą, kurią atnešė padavėjas poniai Valaitienei iš šimto litų.
- Čia, taip sakant, arbatpinigiai, ar ne? - ironiškai šypsodamasi pareiškė ji. - Kaip vadinasi jūsų vyras?
- Augustinas Valaitis, - suvapėjo moteris. - Tik jūs nieko neprasitarkite apie mane.
- Kai jis dulkins mane, paklausiu, kuri iš mudviejų jam labiau patinka? - apgirtusi ciniškai nusijuokė šviesiaplaukė padraika.
Ponia Sofija vos nespjovė į veidą šlykščiai išsidirbinėjančiai mergšei. Būtų spjovusi, bet paskutinę akimirką vėl pamatė, kokia ji panaši į jos dukterį.
Jausdamasi paniekinta ir pažeminta, Valaitienė parvažiavo į namus, įžengė į svetainę, kur sėdėjo jos vyras, vilkintis gerai išlygintus šviesius marškinius, ryšėdamas pilką brangų kaklaraištį, triukšmingai atidarė barą ir išsitraukė suomiško spanguolių likerio butelį. Augustinas kilstelėjo galvą nuo televizoriaus, bet nieko nesakė. Sofija trinktelėjo miegamojo duris, prisikliukino pilną stiklinę ir gokčiodama ėmė gerti. Paskui nenusirengusi krito į lovą.
- Dieve, - sušnibždėjo, - kaip bjauru, kaip nežmoniška siūlyti kažkokiai visų iškruštai kekšei savo vyrą. Tą žmogų, kurį kadaise mylėjai, bučiavai, glostei, glaudei prie savęs, negalėdavai paleisti iš glėbio...
Vakare Augustinas Valaitis žvilgtelėjo į miegamąjį ir pamatė, kad žmona guli nenusirengusi. Pamėgino nutraukti suknelę, bet Sofija pabudo, suniurzgė: "Tu man šlykštus! Tu dvoki prakaitu!" ir spjovė į veidą. Bet lipni seilė nudryko jai pačiai per smakrą.
