Vėžinės ląstelės susinaikins pačios

Medicinos srities Nobelio premiją šiais metais gavo molekulių genetikos specialistai Sidnėjus Breneris, Džonas Salstonas iš Anglijos ir amerikietis Robertas Horvicas. Jie aptiko geną, reguliuojantį organų vystymąsi ir "užprogramuotąją" ląstelių mirtį. Dar senovės Romos gydytojas Halenas sprendė klausimą, kodėl rudenį medžiai numeta lapus. Be šio reiškinio būtų neįmanomas gyvybės atgimimas. Mirties embrionas pradeda veikti jau žmogaus embrione: sunyksta žiaunų, uodegos, kitų rudimentinių liekanų ląstelės. Suaugusiame organizme kasdien susinaikina milijardai senų ląstelių (jų medžiaga "panaudojama" sukurti kitoms). Ir tik vienos - vėžinės - ląstelės nemiršta. Jos laboratorijos sąlygomis gali gyventi iki 100 metų. Ląstelių susinaikinimo proceso išaiškinimas gali padėti kovoti su ląsteliniu "nemirtinguoju Koščejumi" ir leis sukurti vaistus, sukeliančius vėžinių ląstelių susinaikinimą.