Irena ZUBRICKIENĖ
Namai, į kuriuos traukia. Sveika daugiavaikė šeima. Mėgiamas ir leidžiantis skurdu nesiskųsti darbas. Svajonės susiremontuoti pastogę... Visa tai - jau tik Raimondo Totoraičio (37 m.) prisiminimuose. Jauno vyro dabartis - viltis ir tylus kasdienis noras, kad tik kuo ilgiau sveika ir stipri būtų jo pensininkė mama, antrą kartą Raimondo gyvenime tapusi, kaip ir vaikystėje, vienintele atrama, rūpintoja, globėja. Tokios permainos - tragiško akimirksnio kelyje pasekmė.
Į kelionę labai netraukė
Tarprubežių kaimo (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.) gyventojų Linos (31 m.) ir Raimondo Totoraičių šeima niekuo neišsiskyrė iš kitų aplinkinių šeimų. Pora skaičiavo 15-uosius bendros kasdienybės metus, džiaugėsi keturiomis atžalomis. Daugiavaikė šeima visus rūpesčius dalindavosi su kartu gyvenančia Raimondo motina Danute Totoraitiene (70 m.).
Praėjusių metų gruodžio 15-osios vidurdienį Lina užsimanė vykti į Kalvariją apsipirkti. Raimondo ši neilga kelionė netraukė - vyras kalbėjo, kad greitai sutems, ragino planus atidėti kitai dienai. Tačiau netrukus atvyko Linos brolis Mindaugas Padimanskas (25 m.), gyvenantis tame pačiame kaime, ir trijulė patraukė į netolimą Kalvariją arkliu kinkytu vežimu. Vadeliojo Mindaugas.
Namų link sutuoktiniai ir Mindaugas pasuko vakarop - po kelių valandų. Lina buvo apsipirkusi, visi šiek tiek paviešėję pas artimą giminaitę. Raimondas neslepia: buvo išgėrę. Vadeliojo vėl Mindaugas. Buvo nutarta pasirinkti trumpesnįjį kelią į namus - dalį jo reikėjo įveikti judriąja automagistrale "Via Baltica". Čia ir įvyko tragedija.
Vežimas buvo be atšvaitų...
"Dabar tai jau viskas", - tespėjo pagalvoti Raimondas, sėdėdamas vežime nugara į vadeliojusį Mindaugą, kai pamatė ta pačia kryptimi iš paskos sparčiai artėjantį nedidelį sunkvežimį, kuris nerodė posūkio. Dabar Raimondas sako, kad dar spėjo aplankyti ir mintis, jog reikėtų skubiai iššokti iš vežimo, tačiau nelaimė buvo greitesnė.
- Atsigavęs supratau, kad guliu pakelės pievoje, - pasakojo Raimondas. - Kažkiek laiko buvau praradęs sąmonę. Nejaučiau jokio skausmo, tad staiga pašokau ieškoti žmonos. Ant kelio stovėjo sustojęs tas sunkvežimis. Vežimas buvo subiręs į šipulius, kai kurios nuolaužos išsilaksčiusios už keliasdešimties metrų. Pievoje blaškėsi išsigandęs mūsų arklys. Netoliese vaitojo Mindaugas. Lina gulėjo šalikelėje, netoli mašinos...
Supratęs, kad žmona nebegyva, Raimondas dar bandė staiga sukilusį nervą išlieti mašinos vairuotojo adresu, nes šis vyras atrodė labai sutrikęs ir sielojosi, ką padaręs. Tačiau kilstelėta smūgiui Raimondo ranka nusviro, nes kūną tarsi perlaužė nepakeliamas skausmas. Tik vėliau paaiškėjo, kad vyrui buvo lūžęs stuburo slankstelis, plyšę kelio raiščiai, stipriai sužalota galva.
Lina Totoraitienė žuvo įvykio vietoje. Jos brolis Mindaugas patyrė sunkių traumų, dėl kurių iškart pateko į ligoninės Reanimacijos skyrių. (Raimondas - ten pat.)
Sunkvežimį su kroviniu vairavęs Vilniaus rajono gyventojas Jurijus Neigardas (49 m.), vykęs bendrovės "Espotransa" reikalais iš Lenkijos, kaip teigiama, važiavo maždaug 80 kilometrų per valandą greičiu. Vairuotojas aiškino vežimo, važiavusio priekyje, nepastebėjęs nei iš tolo, nei tada, kai prisivijęs ant jo užvažiavo. Esą tik po siaubingo trenksmo, privertusio sustoti, Jurijus suprato, kas atsitiko. Vyras teigė, kad prieš smūgį jis prasilenkė su dviem krovininiais automobiliais, bet nesijautė buvęs apakintas - jo kelyje jokios kliūties lyg ir nebuvę.
Įvykį ištyrę pareigūnai nustatė, kad avarijos kaltininkas - netvarkingas vežimas, buvęs be jokių šviesą atspindinčių atšvaitų. Šios aplinkybės neneigė ir vadeliotojas Mindaugas. Tokius eismo dalyvius tamsiame kelyje pareigūnai vadina mirtininkais...
Laimės kūdikio likimas nedžiugina
Mindaugas Padimanskas, vadeliojęs netvarkingą vežimą, neseniai buvo nuteistas. Teismas jam paskyrė pusantrų metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo dvejiems metams. Taigi įpareigojo gyventi dorai, nenusikalsti. Pats mirties išvengęs, tačiau žmoną praradęs Raimondas su nuteistu svainiu - geruoju. Vyras įsitikinęs, kad ne mažiau kaltas ir sunkvežimio vairuotojas, nes esą nepamatyti nemenkos kliūties paties važiuojančiojo apšviestame kelyje gali tik tas, kas miega prie vairo. Raimondui atrodo, kad vilnietis ir buvo snustelėjęs varginančioje ilgoje savo kelionėje - antraip juk būtų spaudęs leistinu greičiu (90 km/val.), o ne mažesniu. Tačiau Raimondas, paties teigimu, nelinkęs kapstytis po jau atliktą teisėsaugininkų darbą.
- Jeigu būčiau tik vienas sužalotas per avariją ir dabar pakilęs iš ligoninės lovos, tikrai džiaugčiausi antru gyvenimu ir laimės kūdikio etikete, kurią man daugelis klijuoja, - kalbėjo Raimondas. - Tačiau koks aš laimės kūdikis, kai staiga netekau žmonos, o mano vaikai liko be motinos, kai netekau turėto darbo ir esu itin prastos sveikatos. Be ateities, su nežinios kupra.
Raimondas žino, kad medikai jo likimą vadina sėkme ir džiaugiasi, nes iškart po avarijos jie nedrįso prognozuoti, ar vyras išgyvens po sunkios galvos traumos, ar bus sąmoningas, ar pakils ir galės vaikščioti, patyręs ir stuburo sužalojimą. Sunkios būklės pacientui tuokart nebuvo leista dalyvauti žmonos laidotuvėse. Kaime iškart pasklido kalbos, kad netrukus gali prireikti ir antrų laidotuvių. Ne tik kaimynai, bet ir Raimondo mama bei artimi giminaičiai jau svarstė, kaip reikės užauginti našlaičiais likusius keturis vaikus, kur juos išskirstyti, kaip išsidalinti. Nebuvo kratomasi ir vaikų namų versijos.
Šeima - tai kumštis
Ant savų kojų Raimondą po avarijos vėl pastatė Marijampolės ir Vilniaus medikai. Tiesa, dar reikalinga kojos operacija, dar kankina didžiuliai, judesius varžantys skausmai, nebėra jėgų sunkiau ką nors pakelti, ilgiau padirbėti. Prarastas darbingumas pavertė jauną, iki tol buvusį sveiką ir stiprų šeimos rūpintoją namų įkaitu, tegalinčiu puoselėti viltį, kad bent didžioji dalis turėtos sveikatos sugrįš po kelerių metų. Raimondas turėjo išeiti iš darbo - atsisveikinti su turėta svarbia ir įdomia tarnyba: 18 metų dirbo Marijampolės pataisos namuose nuteistųjų prižiūrėtoju. Kadangi užtarnauto stažo pakanka, šiuo metu Raimondui tvarkomi pensijos dokumentai. Vis dėlto vyras viliasi, jog susveikęs galės susirasti sargo ar kokį nors kitą panašaus pobūdžio darbą, kad nebūtų garbaus amžiaus motinos išlaikytinis ir galėtų pats rūpintis savo vaikais.
- Per avariją praradau viską, ką iki tol turėjau, išskyrus supratimą, kad esu tėvas, atsakingas už savo vaikų gyvenimą, - filosofavo Raimondas. - Šeima man - kumštis. Nėra kumščio - nėra šeimos. Tik savo mamai turiu dėkoti, kad palaikė mano norą ir apsisprendimą būti kartu su vaikais. Laimei, kad dabar tik pajuokaudamas kartais užmetu vaikams, jog jų laukia "vaiknaminių" likimas. Jeigu ne mama, greičiausiai taip ir turėtų būti. Gal kam ir šypseną kelia: esu daugiavaikis tėvas, o be savo mamukės - kaip be rankų.
Antroji motinystė - likimo prievolė
Raimondo mama Danutė Totoraitienė užaugino tik šį vienintelį sūnų. Anksti išsiskyrusi su vyru, kitos šeimos nesukūrė - savo kasdienybę tvarkė taip, kad be tėvo dėmesio augančiam Raimondui nieko netrūktų. Buvo nelengva. Kai sūnus vedė ir pradėjo pilnėti bendri namai, Danutė puoselėjo, rodos, suprantamą mintį, jog jos kasdienybės rūpesčiai jau pasibaigė - galėsianti pagyventi sau.
- Kurį laiką tos išsvajotos ramybės negalėjau turėti, nes - jauna šeima, vienas paskui kitą gimę vaikai: tekėdama Lina jau turėjo mažylį Tomą, kuriam dabar šešiolika, netrukus gimė bendras poros vaikas - Arnoldas (dabar 14 metų), dar po dvejų metų - Laurita, - rikiavo savo anūkus Danutė. - Prieš dvejus metus šita trijulė sulaukė dar ir pagranduko - jaunėlės Evelinos. Ji buvo mūsų didžiausias džiaugsmas, smagiausias užsiėmimas ir rūpestis. Deja, mažylė turėjo laimę tik pusantrų metų būti auginama savo motinos.
Po Linos žūties dėl Evelinos buvo daugiausia problemų: traumuotas Raimondas nepajėgė ja rūpintis, o močiutė Danutė irgi nebuvo tikra, kad jai, 70-metei, pavyks susitvarkyti su kūdikiu. Į pagalbą buvo pasišovusios žuvusios Linos seserys, gyvenančios kitur. Bet ir iš Vilniaus, ir iš Lazdijų mergytę reikėjo parvežti pas tėtį ir močiutę, nes tik savuose namuose Evelina buvo rami ir nuotaikinga.
Vyriausias Linos sūnus Tomas po motinos laidotuvių nutarė gyventi su tame pačiame kaime įsikūrusiu Linos tėvu. (Jos mama jau mirusi.) Nors vaikinukas nesipyksta su daugybę metų jį auginusiu patėviu, tačiau pasirinko senelio namus. Kasdienybėje ir kuriant ateities planus Tomui labai padeda jo mokytoja, tapusi oficialia globėja. Tomas - dažnas svečias pas savo brolį ir sesutes, nė kiek nuo jų nenutolęs.
- Didžiausia mūsų visų paguoda - 12-metė Laurita, - įvertino vyriausią anūkę Danutė Totoraitienė. - Jos pagrindinis rūpestis - mažoji Evelina. Jeigu ne Laurita, mažylei net ir per ašaras tikrai būtume ieškoję nors ir laikino prieglobsčio pas tetas ar dar kur nors. Pati Laurita, tapusi lyg ir antrąja jaunėlės sesutės mama, rodos, iškart suaugo - tokia savarankiška, nuovoki, rūpestinga. Net baiminamės, ar gerai, kad jos vaikystė buvo tokia trumpa. O dėl savęs aš skųstis negaliu - tokia yra motinos prievolė.
Evelinos priežiūrą patikėjusi Lauritai, močiutė Danutė stengiasi laikyti visas likusias namų kertes: rūpinasi daržais, namų ūkeliu, gamina valgį, skalbia ir ... prašo likimo kuo ilgiau neatimti turimos sveikatos ir energijos, stiprybės ir kantrybės, sveiko proto ir galimybės rūpintis kitais. Svajojusi senatvėje, pačios žodžiais, ramiai padrybsoti ir pagaliau pagyventi be rūpesčių Danutė priversta tebesisukti kaip voverė rate. Neretai ir ašarą nubraukia. Tai, pats neslėpė, nesvetima ir Raimondui, nes praėjo dar per mažai laiko, kad grįžtų stiprybė, nekankintų žmonos bei buvusios kasdienybės ilgesys, neslėgtų prisiminimai. Vienintelis vyro džiaugsmas - neašarojantys vaikai.
- Dirbdamas girdėdavau kalinių prakeiksmus, kad esą viena klaidinga akimirka sugriovė visą gyvenimą, - sakė Raimondas. - Niekada man nešovė mintis, kad ir mano gyvenimas vos per vieną likimo mirksnį staiga pažirs šukėmis. Neretai ir pagalvoju, ir pasakau: geriau jau būčiau žuvęs aš, o ne žmona, nes vaikams motina labiau reikalinga. Be to, moterys kantresnės...
