Priešinsitės - atiduos arabams, užmuš
Prie namo stovėjo baltas automobilis. Sekundėlę vėl šmėstelėjo mintis bėgti, bet Jaša laikė mane už riešo, o prie mašinos stovėjo vairuotojas, kuris tikriausiai tuoj pat pasileistų mane vytis. Taigi pabūgau. Atsisėdau galinėje sėdynėje. Vairuotojas pasistengė užblokuoti duris. Durelių "kišenėlėse" - moteriški segtukai ir prezervatyvai. Ant sėdynės - ilgas rudas plaukas. "Tikriausiai jos savininkė brangiai parduodama. Vietiniai mėgsta blondines", - šmėstelėjo galvoje.
Važiuojame. Už lango šmėstelėjo Bejerševos rajonai, o vėliau - dykumos peizažai. Stengiausi nepulti neviltin ir kalbėti lyg niekur nieko, kad Jaša neįtartų potencialios bėglės.
- Kur važiuojame?
- Gyvensi bute netoli Tel Avivo, - lėtai pareiškė šeimininkas. - O dirbsi pačiame Tel Avive. Vakarais atvažiuos vairuotojas ir jus veš į viešnamius.
- Mus? Ir kiek tame bute gyventojų?
- Kur tu gyvensi, kol kas yra tik viena. Bet vėliau atvešiu dar porą.
"Vadinasi, turi kelis butus", - pagalvojau.
- Ei, o tos moldavaitės slaugėmis atvažiavo dirbti, verkė...
- Oi, nustok! Paverks ir nustos. Pripras, o po to už ausų neatitrauksi.
- O jei nenorės, eis į policiją?
- Tegu rizikuoja sveikata. Toli nenueis, bus sumuštos. Kaukaziečiams arba arabams atiduosim - jie moka išaiškinti elgesio taisykles.
Įsivaizduoju save paprastos merginos vietoje, be palaikymo, svetimoje šalyje... Ar rizikuočiau bėgti? Nesu tikra.
- O ar dažnai pasitaiko merginų be dantų, kad taip nuodugniai apžiūrinėjate? - nusprendžiau pasukti kalbą.
- Moldavaitės - beveik visos, - su panieka atsakė Jaša. - Nemėgstu jų. Kartą paėmiau vieną. Gražuolė, tiesiog Karmen! O vėliau jos išgedusiems dantims taisyti išleidau daugiau nei už ją pačią mokėjau. Kitą pirkau tokią, kurios krūtinė buvo šešto dydžio. Praėjo mėnuo, ir jos krūtys subliūško, nukaro iki kelių kaip spanielio ausys. Ji, pasirodo, buvo specialiai pastojusi, kad krūtys papilnėtų. O po to pasidarė abortą. Prisiėjo ją vienam kaukaziečiui pusvelčiui parduoti. Ir ne ji viena tokia. Nuo to karto moldavaičių neimu.
- O kada aš pradėsiu dirbti? (Net nustoju kvėpuoti.)
- Na... Šįvakar aš atvažiuosiu, pavaikščiosim po parduotuves, nupirksim tau skudurų, kur nors pasėdėsim, išgersim pirmai pažinčiai. O ryt - į darbą.
Fu... Man lyg akmuo nuo širdies nukrito. Iki rytojaus spėsiu paskambinti suteneriui Liošai, pažadėjusiam mane ištraukti, ir draugams, kad eitų policijon, jei ryt taip ir nepasirodysiu. O vakare pamėginsiu pabėgti.
Užrakinta
Po poros valandų privažiavome prie ilgo keturaukščio. Ramus miegamasis rajonas, kvepia močiutės pyragėliais.
- Čia dirbsiu? - nusistebėjau.
- Ne, čia tu gyvensi, - patikslino Jaša.
Užlipome į antrąjį aukštą, paspaudėme durų skambutį. Duris atrakino į riazanietį panašus apsaugininkas Kolia. Butas panašus į tą, kuriame buvau parduota: didelis prieangis-virtuvė, čia stovi televizorius ir gyvena apsaugininkas. Du mažučiai kambarėliai - lova, spinta, ventiliatorius. Pasitiko blondinė, apsitempusi dviratininko šortais, ryškia aukštoka bliuzele. Jos plaukai - šlapi.
- O, kokie žmonės! O aš tik atsikėliau, - išsibučiavo su Jaša.
- Štai, Maša, atvedžiau tau kaimynę Jaroslavą iš pamaskvio. Pasišnekėkite, pamokyk žodžių... O aš vakare judvi po parduotuves pavedžiosiu.
Kai Kolia uždarė duris, pastebėjau, kad durys iš vidaus atsirakina tik raktu, o jį apsaugininkas įsidėjo į kišenę ir melancholiškai čiaumodamas sumuštinį iškratė iš mano krepšių daiktus.
- Atleisk, naujokėle, bet taip reikia. Taip, gerai... Jei turi paslėpusi kokius dokumentus ar narkotikų, geriau iškart atiduok. Jei aptiksiu vėliau, prisieis mokėti baudą. Neturi? Na ir gerai.
Kolia nuėjo žiūrėti televizorių, o aš pradėjau apžiūrinėti kambarį. Baltos sienos, ventiliatorius, "Tatu" plakatas. Langas negrotuotas, bet žemė - toli. Lova, spintelė, kėdė. Paskambinti telefonu taip ir nesurizikavau - pasiunčiau žinutę: "Rytą eikite policijon ir skambinkite į Maskvą". Kita žinutė - Liošai: "Kur jūs? Ištraukite mane! Aš pas kažkokį Jašą." Tuoj pat gavau atsakymą: "Žinome, kur tu esi. Tuoj atvažiuosim". Norėjau paklausti, kaip jie ketina mane ištraukti iš saugomo buto antrajame aukšte, bet į kambarį įsiveržė Maša ir nusitempė gerti arbatos.
Kaip aptarnauti beduiną
Telefoną prisiėjo paslėpti. Begeriant arbatą išsiaiškinau, kad Maša žinojo, kur važiuoja, čia dirba jau tris mėnesius ir patarta draugių laikosi originalios dietos: nieko nevalgo, tik geria spermą ir apelsinų sultis.
Visų pirma Maša išsidrėbė kėdėje ir garsiai pareiškė:
- Kam mane dulkinti? Geriau bežiūrint masturbuotis!
Juokelis nors ir buvo grubus, bet tikslus. Aš irgi įsitaisiau kėdėje ir pradėjau klausinėti:
- O kada išleidžia pasivaikščioti?
- Na, po mėnesio ar pusantro... Kai įsitikina, kad esi patikima. O tu taip nenorėk pasivaikščioti. Iš pradžių apsiprask su darbu. Jaša tau visko nupirks. Jis toks visai nieko, sąžiningas. Na, prie reikalo. Anglų kalba visai nereikalinga. Žydiškai, žinoma, nemoki. Imk lapelį ir rašyk...
Žodynėlį, kurį padiktavo Maša, sudarė kelios dešimtys frazių (pavyzdžiui, "ba tusik lo" - ne į užpakalį). Pagrindinė frazė: "ze joter jakar" - tai kainuos brangiau.
- Maša, o klientų beduinų būna? - paklausiau žiūrėdama į "žodynėlį" ir su šleikštuliu prisimindama polietileninį maišelį, kurį vietoj prezervatyvo buvo apsisukęs mus dykuma lydėjęs arabas prievartautojas.
- Žinoma! Nors jie dažniau eina į Tachanu rajoną, kur pigiau, bet ir pas mus apsilanko.
- Oi, fe! Kaip šlykštu!
- Kvailė! Jie patys normaliausi. Jie gi moterų visai nemato, asiles dulkina, tad vien tave išvydę gali nuleisti! Viskas labai paprasta: jis tave išsirenka, įsivedi į kambarį ir kol pasakoji, ką jam darysi, jis jau pasiruošęs. Po to paimi pinigus ir neši į kasą. Kai sugrįžti, jis jau - ant lovos. Nuogas, kojelėm su kelerius metus nekarpytais nagais mataruoja. Tuoj pat, nekreipdama dėmesio į prieštaravimus, užmauni prezervatyvą ir jį patenkini ranka... jis akimirksniu nuleidžia! Viskas! Užmoka už pusvalandį, o darbo - vos trys minutės! Už dar vieną kartą tegu moka vėl. Nesutinka? Kvieti apsaugą. Su grynakraujais žydais kur kas sudėtingiau. Tikintys, beveik visi - iškrypėliai. O dauguma - seniai. Jie gauna geras pensijas, tad pinigų neturi kur dėti. Tai ir kankiniesi su jų nestovinčiais instrumentais. Jei ir pasitaiko jaunas, tai už tuos pinigus tave visą išsunkia. Guli, net kelnių neatsisega, ranka - po galva ir klausia: "Na, kuo nustebinsi?" Tai ir "stebini" jį vieną visą valandą. O rusai ateina pabendrauti. Sėdi ir "išsikalinėja": "Kas tu? Iš kur? Kaip nusiritai iki to?" Iš tokių iškart reikia reikalauti priemokos.
- O kiek Jaša turi merginų?
- Nežinau... 15-20. Mes gi skirtinguose viešnamiuose dirbame. Šiandien su kai kuriom susipažinsi. Tuoj pat pradės tave tikrinti: atseit tokia tradicija - pirmosios dienos uždarbį turi joms padalinti... Naujokės nelabai mylimos. Jos šviežutėlės, klientus nuvilioja. O merginos už pasiturinčius klientus gali viena kitą užmušti.
- Šiandien susipažinsiu?! Jaša gi sakė, kad tik ryt į darbą...
- O ko vilkinti? Greičiausiai pasivaikščiosime po parduotuves ir tiesiai į darbą. Taip ir man buvo.
Dirstelėjau į laikrodį - lygiai 17 valanda. Buvo nebejuokinga. Jei draugai šiandien nenueis į policiją...
Pabėgimas
Pagaliau kambaryje viena. Užmetu už lovos šlepetę. Lendu už jos ir įsijungiu telefoną. Jei Kolia išgirs mano balsą ir užeis pažiūrėti, su kuo kalbuosi, pasakysiu, kad iš už lovos traukiau šlepetę ir keikiausi:
- Alio! Lioša! Po velnių! Mane po poros valandų išveš į viešnamį! Ką daryti?!
- Na, pinigų užsidirbsi! Cha-cha-cha! Juokauju! Po dešimties minučių iškišk galvą pro langą ir lauk.
Suteneris padėjo ragelį, o aš porą minučių iš įtūžio trankiau kumščiu šlepetę, šnabždėdama tai, ko neišdrįsau pasakyti Liošai: "Išsigimėlis! Aš gi tau sumokėjau! Aš juk žurnalistė! Tu sėsi kalėjiman iki gyvos galvos!"
Po dešimties minučių jau stypsojau prie lango. Praėjo valanda. Nieko! Maža to - nusėdo telefono baterijos. Pakroviklio nebuvau pasiėmusi. Iššokti pro langą - per aukštai. Grįšiu pas mamą paralyžiuota, bet nesutepta! Košmaras!
Lioša su draugu po langu pasirodė po pusantros valandos. Atrodo, kad per tą laiką mano galvoje pražilo pirmieji plaukai. Ar bereikia pasakoti, kaip apsidžiaugiau išvydusi "savą" sutenerį.
Laikas spaudė, o man visą laiką už durų vaidenosi Liošos žingsniai. Lioša iš mašinos išsitraukė storą virvę ir mėgino atmesti man. Iš jaudulio man virpėjo rankos ir virvės vis nepagaudavau. Pagaliau sučiupau. Maniau, vieną virvės galą pririšiu prie radiatoriaus, bet jo kambaryje nebuvo. Širdis tiesiog šoko iš krūtinės. Galvoje kaleidoskopiškai lėkė mintys: "Užeis Kolia ir trenks į snukį. Užeis Maša ir paskųs. Užeis Jaša ir išsiveš". Virvę galėjau pririšti tik prie lovos galo. Tačiau virvė buvo labai slidi ir užrišti mazgai tuoj pat atsirišdavo. Kodėl rišti mazgų nemokė mokykloje?! Pagaliau virvę šiaip taip pritvirtinau prie lovos ir kitą jos galą išmečiau pro langą. Ji vos siekė pirmojo aukšto lango viršų. "Paklodę..." - sušnibždėjo Lioša. Dieve, kokią dar paklodę! Nieko iš siaubo nebesuvokdama įsitraukiau virvę atgal ir karštligiškai pradėjau prie jos rišti lovos užtiesalą.
Už durų pasigirdo žingsniai. Galbūt apsaugininkas nė nemanė užeiti į mano kambarį. Tačiau mano reakcija buvo greitesnė už minties greitį. Tiesiog iš vietos laikydamasi už virvės aš šokau pro langą. Virvę stipriai įsitempė, delnai ėmė degte degti. Pasigirdo nežmoniškas bildesys - lova atsitrenkė į sieną. Stipriai atsitrenkiau į pastatą, neišsilaikiau ir tėškiausi žemėn. Nukritau ant nugaros ir supratau nebegalinti kvėpuoti. Akyse aptemo...
Atmenu, kad mane tempė per krūmus. Kvėpuoti pradėjau tik prie mašinos. Atsipeikėjau, kai važiavome naktinio Tel Avivo gatvėmis.
Skaudėjo plaučius, iš burnos kraujavo... Bet kaip aš kvatojausi! Po visko ilgai gydžiausi. Ir tik po to suvokiau, ko išvengiau.
