Pirmiausia - trumpa pažintis. 47 metų Vasilijus Popovas yra vedęs. Žmona Valentina dirba Kaune, Mokesčių inspekcijoje. Dukra mokosi Šilainių J. Basanavičiaus vidurinės mokyklos 12 klasėje. Praėjusį rugsėjį savo šeimą sukūręs sūnus Vitalijus vos prieš porą savaičių su žmona išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, mat yra išlošęs žaliąją kortą ir nori išnaudoti visas gyvenimo galimybes...
- Sakykite, ar labai pasikeitė jūsų gyvenimas tapus Seimo nariu?
- Tiesiogine prasme - visiškai ne. Galbūt tiktai galima teigti, jog dabar daug brangiau kainuoja pragyvenimas. Visi mano, jog Seimo nariai labai daug uždirba... Tiesa, lyginant su kitais žmonėmis, kuriems tenka pragyventi iš minimumo ar netgi iš tūkstančio litų algos, negaliu skųstis, bet gyvenant dvejose vietose išlaidų žymiai daugiau. ..
- Vis dėlto tikriausiai sutinkate, jog dabartinės pareigos turi įtakos jei ne materialinei padėčiai, tai bent gyvenimo būdui, elgesiui...
- Gyvenimas pasikeitė tuo, jog dabar turiu daugiau rūpesčių. Į mane kreipiasi labai daug žmonių dėl įvairiausių bėdų, deja, ne visuomet galiu jiems padėti. Dažniausiai mane susiranda Kaune per padėjėjus, susitinkame arba partijos būstinėje, arba savivaldybėje. Į namus kol kas dar neateina... Kartais, išklausius žmogų, reikia iškart eiti pas vieną ar kitą valdininką aiškintis, tačiau dažniausiai žmogus būna "praėjęs" visas instancijas ir mano, kad Seimo narys - visagalis... Tokiu atveju negaliu pasakyti, jog Seimo nario funkcija - priiminėti įstatymus, o ne spręsti ūkinius klausimus, tačiau reikia žmogų išklausyti... Ar daugeliui esu padėjęs?... Sunku atsakyti. Štai šiandien (mūsų pokalbis vyko sekmadienį - R. P.) susitikau su 4 žmonėmis - buvau nuvažiavęs pas pirmosios grupės invalidą, po to susitikau su įmonės direktoriumi, su nukentėjusiuoju nuo Černobylio avarijos bei dar su vienu vyriškiu, kuris turi bėdų dėl verslo. Būna dienų, kai tenka pabendrauti net su 6-7 žmonėmis, o kartais - net ir su 10. Tiktai išvykęs ar išjungęs telefoną galiu atsipūsti, tačiau negalima tuo piktnaudžiauti. Telefonas tam ir duotas, kad žmonės mane susirastų...
- Kadangi dirbate Teisės ir teisėtvarkos komitete, ar nebuvo prašymų, pavyzdžiui, sumažinti paskirtą bausmę?
- Iš tiesų, žmonės dažnai kreipiasi dėl teismų darbo, pavyzdžiui, kad koks nors teisėjas neobjektyviai išnagrinėjo bylą... Tenka į tai gilintis, aiškintis, netgi būnu priverstas kreiptis į Aukščiausiojo Teismo pirmininką... Kartais apylinkių teismai priima sprendimą, o kai jis apskundžiamas, apygardos teismas pasižiūri formaliai, nelabai gilinasi ir tą sprendimą palieka. Beje, Aukščiausiasis Teismas tuo labiau būna formalus, nesigilina į turinį, o tiktai patikrina, ar išlaikyti Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksų reikalavimai. Nėra ko slėpti - teismai nepriklausomi, o teisėjai labai pyksta, kai jiems pareiški pastabas. Laikausi principo - kiek pats suprantu, - bandau įsigilinti, o tų, kurie apie teisinius dalykus išmano geriau už mane, prašau atsakyti, kodėl taip, o ne kitaip... Matau kitą problemą - teisinėje srityje dar trūksta išprusimo, įstatymai labai keičiasi, bet tai juk pereinamojo laikotarpio, nestabilios visuomenės rezultatai. Kartais spaudoje skaitome - tik priėmė įstatymą, o jau taiso. Tačiau gyvenimas labai greitai keičiasi, atsiranda naujų aplinkybių bei situacijų, kurios nenumatytos įstatyme, todėl reikia jį greitai taisyti. Sakoma, jog Amerikoje ar Anglijoje stabilu. Kai mūsų demokratinei visuomenei sukaks 200 metų, per metus priimsime du tris įstatymus, ir viskas bus tvarkoje...
- Tikriausiai esate užmezgęs nemažai rimtų pažinčių...
- Mane pažįsta daug žmonių, tačiau negaliu sakyti, kad tokiomis aplinkybėmis užsimezgusios pažintys virsta draugyste. Žinoma, būnant Seimo nariu susipažinti yra lengviau, nes dažnai tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, priėmimuose, kur susitinki su aktyvesniais verslo ar kitos veiklos žmonėmis. Vis dėlto tokie susitikimai atima daug asmeninio laiko, mažiau dėmesio lieka šeimai, tačiau kol yra galimybė susipažinti su platesniu žmonių ratu, tol ja naudojuosi. Galbūt kada nors tokios galimybės nebus...
- Akivaizdu, kad seimūnai vienas kitam negaili kritikos, kartais net įžeidinėja vienas kitą, tačiau, drastiškai tariant, "prie stikliuko" labai mielai bendrauja, jų pažiūros tarsi supanašėja...
- Labai teisingai pastebėjote - tai diplomatija, tai normalu. Seniau, maždaug 1992-iaisiais, ne visada seimūnai kartu sėsdavo prie bendro stalo, tačiau praėjo nemažai laiko, išaugo politinė kultūra ir net nesutaikomi oponentai rado bendrą kalbą. Gyvenimas parodo, kas ko vertas. Sako, kad panašiai yra ir kitų šalių parlamentuose, ten vienas kitą taip pat negailestingai "papešioja", o paskui prie puodelio kavos ar taurės vyno maloniai bendrauja.
- Atrodo, jog taip rimtai dirbate, kad nematote, kokios moterys šalia sėdi, nejaučiate, kad jų žvilgsniai gana šilti...
- Matom, žinom, dėl to nėra ko ginčytis. Juk Seimo nariai - iš tos pačios visuomenės, čia yra visokių žmonių ir pasitaiko visokių dalykų.
- Vasario 14-ąją pasakėte, jog moterų Valentino dienos proga sveikinti nereikia - jas reikia mylėti. Ar tai nereiškia, jog mylite ne vien savo žmoną?
- Ne, nereikia to pasakymo suprasti tiesiogiai. Tai mintys, išreikštos perkeltine prasme. Norėjau pasakyti, jog moterys iš tikrųjų nusipelnė meilės. Kitas dalykas - kad ne visos yra mylimos. Todėl būtent ir reikia jas mylėti...
- Seime tikriausiai surandate progų pasilinksminti, atsipalaiduoti...
- Taip, pasveikiname kolegas gimtadienių progomis, o jubiliejus kartais atšvenčiame net su dainomis. Neseniai (na iš tiesų tai pernai, laikas labai greitai bėga) buvo E. Kaniavos 60-metis. Pasveikinome jį frakcijoje, o kadangi jubiliatui pačiam užtraukti "Ilgiausių metų" nebuvo patogu, suorganizavau linksmesnių žmonių ir sudainavom ne tik "Ilgiausių metų", bet ir smagių dainų. Seime verda toks pat gyvenimas, kaip ir visoj Lietuvoj - skiriasi tik darbas.
- Bet jūs privalote labiau save kontroliuoti, valdytis, gražiai atrodyti, nes Seimo nariams skiriamas ypatingas dėmesys.
- Nepasakyčiau, kad tas dėmesys labai didelis, bet, žinoma, apsiavęs tik kojines į Seimą neisi. Reikia ir batus nusiblizginti, ir kelnes išsilyginti. Paprastai kalbant, turi būti ir ištrinkta galva, ir nuskusta barzda... Aišku, Seimo nariui nebūtina taip atrodyti garaže prie automobilio.
- Gal galite pasigirti kokia nors savo šeimos laisvalaikio praleidimo tradicija?
- Tradicijos tokios, kad nespėjam visur apsilankyti, kur esame kviečiami ar norėtume būti pakviesti. Štai pavyzdys, apie kurį net gėda kalbėti. Jau daugiau kaip pusė metų niekaip neištaikau aplankyti mamos, kuri dabar gyvena Stelmužėje, Zarasų rajone. Baisu. Pirmas dalykas - tai pakankamai tolima kelionė ir vienos dienos neužtenka. Reikia mažiausiai dviejų dienų. Jei valandai nuvažiuoji, geriau išvis nesirodyti, tačiau surasti laisvą savaitgalį nepaprastai sunku...
- Ar jums nekyla pavydas, kai beveik kas vakarą matote savo kai kurių kolegų "vaidmenis" televizijoje, kai kitus pastebi karikatūristai ar poetai... Kaip reaguotumėte į panašius dalykus, jeigu būtų atkreiptas humoristų "smaigalys" būtent į jus?
- Tokių žmonių kaip Č. Juršėnas ar V. Uspaskichas yra nedaug... Jei būčiau apdainuotas ar nupieštas, sunku pasakyti, kaip tai atrodytų iš šalies, bet viską priimčiau labai normaliai. Beje, kaip tik ir pats turiu tokį na, kaip čia pasakius, lyg ir hobį - kolegoms ar giminėms jubiliejų ar kitų rimtų įvykių progomis rašau ketureilius (su humoru). Tiesiog paįvairinu žmonėms gyvenimą...
- Esate lyg ir liaudies poetas?
- Na, nelaikau savęs poetu, tačiau iš tiesų esu daug posmų prikūręs. Pavyzdžiui, savo broliui auksinio jubiliejaus proga sukūriau beveik 50 Stulpelių. Mano dėmesio nusipelnė ir kiti broliai, frakcijos nariai, apskritai gana nemažai žmonių. Panašių eilėraštukų parašiau kolegoms Kalėdų ir Naujųjų metų progomis... Tiesa, pagal užsakymus nerašau. Jei kas paprašo, atsakau, jog parašysiu tik tuo atveju, jei mano mintys pačios susidėlios. Svarbu, kad jų būtų. Gaila, jog juodraščių nepasilikau. Kartais skubėdamas brūkšteliu ant lapo, kurio kitoje pusėje būna kokio nors įstatymo projektas... Kai kas juokiasi ir sako, jog tai - pati geriausia dovana...
- O jūs pats ar gaunate dovanų? Juk prašydami padėti žmonės tikriausiai būna dosnūs...
- Tie, kurie kreipiasi, žino - aš už pinigus nieko nedarau. Jei galiu, padedu, jeigu ne, sakau: atleiskite... Nežinau, ar esu gavęs dovanų... Jei gaunu, tai kokį tušinuką (juos net pradėjau kolekcionuoti), kokį butelį brendžio...
- Aha, užsiminėte apie brendį. Ar tai jūsų mėgstamas gėrimas?
- Aš, kaip aludario sūnus, labiau mėgstu alų. Tėvas (jau miręs) buvo žinomas Zarasų krašte kaip geras aludaris. Jis padarydavo gero miežinio alaus kaimynams, sau. Pas jį kreipdavosi aplinkiniai... Kadangi mes, vaikai, padėdavome, tai ir pats tėvas leisdavo paragauti. Manau, kad kaip tik gerai, kai visa tai vyksta prižiūrint tėvams. Tokias pamokas geriau gauti šeimoje. Kai tėvai griežtai draudžia, vaikai pradeda ragauti susirinkę už kampo. O dėl brendžio - gal plačiau apie tai kalbėti nereikėtų (jį vartoju kaip vaistą), nes kartais turiu bėdų dėl širdies (tai iš jaunystės, nuo didelių krūvių, nes visąlaik intensyviai sportavau). Tada organizmas buvo jaunas, augome internate, o ten maistas nebuvo geras...
- Net neabejoju, jog jūsų gyvenime buvo daug išskirtinių dienų. Gal prisimintumėte, kuri paliko neišdildomą įspūdį?
- Jų iš tiesų buvo daug... Pavyzdžiui, mano 30-metis... Nuvažiavom į Lampėdžius sveikinti moterų, o pasveikino mane. Ten buvo gitara, dainos, šokiai - labai linksma. Beje, aš priverstas savo gimtadienį švęsti kartu su moterimis. Gal jau vien todėl ši šventė visada išsiskiria iš kitų. Prisimenu vieną tokią dieną. Tuomet dar gyvenau Šančiuose. Važiuoju troleibusu namo (savo automobilio dar neturėjau) su glėbiu gėlių, o man už nugaros sėdinčios moterys kalbasi. Sako: matai, koks vyras, kaip myli savo žmoną, tiek daug gėlių jai veža. O aš galvoju: kad jūs žinotumėte, jog visos tos gėlės man padovanotos...
- Supratau, jog esate nestandartinis žmogus. Ar tai tiesa?
- Taip, aš mėgstu nestandartinius dalykus, bet gyvenime ne visada gali savo norus įvykdyti. Butai standartiniai, o dabar dar ir esu savotiškai "įrėmintas"... Bet jeigu jau reikia kam nupirkti dovaną, visuomet ieškau ko nors originalaus, to, kas tiktų konkrečiam žmogui. Tiesa, ne visada pavyksta surasti. Žmonai tai nelabai patinka, bet ji nusileidžia. Pavyzdžiui, buvo premjero A. Brazausko jubiliejus (atrodo, 65 metai), į kurį buvau pakviestas. Galvojau, ką jam nuvežti... Kažkokią dovanėlę nupirkau, o gėlių nuvykau ieškoti į turtų. Tuo metu kaip tik pasirodė iki tol nematyta gėlė didele galva - protėja, todėl ją ir nupirkau. Mačiau, kaip premjeras priimdavo didžiules puokštes rožių ir į jas net nežvilgtelėjęs padėdavo, o gavęs mano protėją iškart susidomėjo ir paklausė, kokia tai gėlė, nes tokios dar nebuvo matęs. Po to ilgai ją apžiūrinėjo. Vadinasi, žmogų sudominau... Mano gyvenimas tiesiog "įvarytas" į standartus, o aš, nors ir labai to norėčiau, iš tų rėmų ištrūkti negaliu... Bet nieko nepadarysi...
- Dėkoju už nuoširdų pokalbį. Viso "Akistatos" kolektyvo vardu sveikinu gimtadienio proga ir linkiu jį atšvęsti nestandartiškai...
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
