"Akistatos" 33-iajame numeryje rašėme apie tai, kad Simono Vyzentalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zurofas, remdamasis 1948 metais Miunchene išleista knyga "Žydiško Kauno sunaikinimas", teigia, jog po Kaune 1941 metų liepos mėnesį vykusių lietuvių ir vokiečių krepšinio komandų varžybų nugalėtojai lietuviai gavo prizą - kiekvienas žaidėjas esą galėjęs nušauti po 10 žydų, kalintų VII forte. Tokį pranešimą E. Zurofas atsiuntė Lietuvos Generalinei, ši medžiagą persiuntė Kauno apygardos prokuratūrai. Jos pavedimu faktus tikrino Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus pareigūnai.
Kaip visada, kai kalbama apie žydus, net nepatikrinus faktų pasaulyje buvo sukeltas triukšmas, o JAV net surasti sportininkai lietuviai, dalyvavę šiose rungtynėse ir, ko gero, po jų šaudę žydus. Jau tada "Akistata" citavo krepšininkų Vytauto ir Algirdo Norkų žodžius Amerikos lietuvių spaudai, kad tokių renginių išvis nebuvo. Šiuos krepšininkų žodžius patvirtino ir saugumo pareigūnai, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bendradarbiai. Išanalizavus archyvines bylas nerasta jokių duomenų apie žudynėse dalyvavusius sportininkus. Tad atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes E. Zurofo pranešimas pagrįstas tik gandais ir literatūros kūriniais. 1941 metų liepos 7 dieną jokių krepšinio varžybų tarp vokiečių ir lietuvių komandų, po kurių esą buvę šaudomi žydai, apskritai nebuvo.
Tai ne pirmas kartas, kai E. Zurofas lietuvius apšaukia žydšaudžiais. Dar 2001-aisiais jis perdavė Generalinei prokuratūrai sąrašą lietuvių, bendradarbiavusių su naciais ir prisidėjusių prie žydų genocido. Kaip žurnalistams sakė pats Vyzentalio centro direktorius, sąraše yra 97 pavardės, iš kurių 8 atsirado visai neseniai. Visi sąraše surašyti lietuviai po karo emigravo iš Lietuvos ir gyvena JAV, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Venesueloje, Kolumbijoje. E. Zurofas nepateikė tikslių adresų ir sakė, kad surasti tuos žmones - pačios Lietuvos reikalas. Iš tikro, JAV valdžia jau deportavo daugiau kaip 10 įtariamų dalyvavus žydų genocide lietuvių, tačiau juos nuteisti nėra taip lengva. Visų pirma, pats deportavimas dar nėra sąlyga, kad būtina kelti bylą, jei nėra duomenų, kad žmogus iš tikrųjų dalyvavo nusikaltime. Antra, deportuojami seni, ligoti žmonės, kai kurie - psichikos ligoniai. Trečia, nuo nusikaltimo padarymo jau praėjo daugiau kaip 60 metų, tad viskas užsimiršo, neįmanoma atrasti liudininkų.
Plačiai Lietuvoje nuskambėjo buvusio Saugumo policijos Vilniaus skyriaus viršininko Aleksandro Lileikio, jo pavaduotojo Kazio Gimžausko, Algimanto Dailidės ir dar kelios bylos. Iš A. Lileikio JAV pilietybė buvo atimta 1996 metais. Lietuvoje jis buvo apkaltintas žydų genocidu ir teisiamas. A. Lileikis buvo kaltinamas 1941 metais davęs nurodymus Ypatingajam būriui perduoti 75 žydus. Medikai pripažino, kad buvęs saugumietis dėl ligos negali dalyvauti teismo procese. Tuoj po to žmogus mirė.
Kad kaltas dėl karo nusikaltimų, buvo pripažintas ir A. Liliekio pavaduotojas K. Gimžauskas, bet teismas bausmės jam kaip žmogui, dėl ligų nesuvokiančiam savo veiksmų, neskyrė. Irgi buvo remtasi medikų išvada. Kad jie buvo išties teisūs, rodo faktas, jog ir K. Gimžauskas netrukus mirė.
Nesulaukęs teismo mirė ir Antanas Gecevičius. Jis buvo įtariamas dalyvavęs baudžiamosiose operacijose, kai tarnavo naciams pavaldžiame policijos batalione. A. Gecevičius gyveno Škotijoje. Lietuva buvo paprašiusi jį išduoti, tačiau dėl sunkių ligų tai padaryti buvo neįmanoma.
Dalis iš JAV deportuotųjų nenuteisiami, nes kaltintojams trūksta medžiagos. Prieš dvejus metus JAV pilietybės neteko Petras Bernotavičius (Bernesas), irgi kaltinamas žydų naikinimu. Byla buvo iškelta, tačiau nė vienas iš 193 apklaustų liudytojų apie P. Bernotavičiaus nusikaltimus negalėjo papasakoti nieko konkretaus. Teisinės pagalbos buvo kreiptasi į kitas šalis, į Izraelyje esantį Holokausto tyrimo institutą, tačiau medžiagos negauta. Panašiai atsitiko su Kaziu Čiurinksu, Jonu Stelmoku, Antanu Mineikiu ir kitais. Praeitį nuslėpę mūsų tautiečiai išvaromi iš JAV, tačiau galimybių juos nuteisti nėra. Teisti vien už tai, kad tarnavai baudžiamajame batalione, nėra teisinga. Reikia turėti faktų, ką tarnaudamas veikei, ir tą įrodyti.
