Irena ZUBRICKIENĖ
Neseniai su dviem savo auklėtiniais visam laikui atsisveikinę Sangrūdos laikinosios globos namų (Marijampolės apskr., Kalvarijos sav.) darbuotojai vis dar spėlioja, ar tikrai Italijoje įtėvius įgiję broliukai Kidoliai bus laimingesni. Lietuvoje liko dar du broliai, kuriems jau surastos naujos šeimos, liko dviejų broliukų kapai ir savo atžalas tokiam likimui pasmerkusi jų tikroji motina Virginija Kidoliūtė (31 m.). Motina - su "tuščiomis" motinystės "teisėmis", bet jauna, asociali ir... arogantiška, todėl galinti pagimdyti dar ne vieną atžalą.
Grauduliu persunkta vaikystė
Martynas (12 m.) - vienišos motinos Virginijos Kidoliūtės pirmagimis. Motinos numylėtinis ilgiausiai iš visų išvengė vadinamosios valdiškos pastogės. Po Martyno gimę Karolis (dabar 9 m.) ir tragiško likimo Mangirdas ne vienerius metus praleido Alytaus kūdikių namuose, nes motina neturėjo tinkamų sąlygų auginti kelis vaikus, o ja susidomėjusiems Vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojams niekaip nesisekė įkalbėti asocialią daugiavaikę moterį keisti gyvenimo būdą. Nesisekė greičiausiai dėl to, kad jų ir Virginijos požiūriai į vaikus labai skyrėsi: dėl nieko jokios gėdos nejausdama Virginija atkakliai tikindavo "iki galo" kovosianti už savo atžalas, kad šios gyventų kartu su ja, ir replikuodavo, jog vargas ir skurdas vaikus tik užgrūdina. 1997 metų žiemą vykusiame Marijampolės teismo posėdyje Virginijai, po gaisro praradusiai turėtus namus ir iš Kalvarijos savivaldybės gavusiai didžiulę negyvenamą sodybą nuošaliame Trakėnų kaime, esančiame Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, toli nuo "šnipinėdavusių" VTAS darbuotojų akių, pavyko įtikinti teisėją, kad turimas stogas virš galvos - tai užtikrinto vaikų gyvenimo šeimoje garantas. Nors medikai ir VTAS darbuotojai prieštaravo, Martynas ir Karolis teismo sprendimu buvo parvežti į motinos ir vyriausiojo broliuko Martyno namus. Netrukus čia apsigyveno ir naujasis motinos draugas Algis Ravaitis - gan tvarkingas, rūpestingas ir maloniai bendraujantis vyriškis. Jiedu susilaukė sūnelio Gyčio - po stogu buvo jau keturi berniukai.
- Manėme, kad į atsitokėjusios ir teismui prisižadėjusios Kidoliūtės pastogę pagaliau įsikraustys šiluma ir meilė, bet netrukus mus pasiekė pirmieji signalai apie nuošalioje sodyboje vykstančias nesibaigiančias linksmybes, apie alkanus, neprižiūrimus vaikus, - pasakojo Kalvarijos VTAS darbuotojos. - Alytaus kūdikių namuose gražiai išaugę Karolis ir Mangirdas jau buvo sulysę, murzini, be šypsenos veideliuose.
Apie sugyventinių namuose tvyrojusią tvarką visi sužiojo 2001 metų kovo 8 dieną. Namuose mirė vos šešerių tebuvęs Virginijos, tuo metu jau besilaukusios penktojo vaiko, sūnelis Mangirdas Kidolius. Berniuko gyvybė užgeso, mat jis sušalo nekūrenamame kambaryje. Čia jis, dėl užleistų ligų šlapindavęsis į kelnes, būdavo migdomas atskirai nuo visos šeimos. Kad būtų mažiau skalbimo, motina šešiametį Mangirdą guldydavo ant geležinės lovos spyruoklių, užtiestų nestora marška, o užklodavo senu paltu. Kovo pirmosiomis dienomis kambaryje buvo labai šalta, nes išdaužtą langą namiškiai tebuvo "įstiklinę" polietileno plėvele. Viena tokia naktis mažajam Mangirdui kainavo gyvybę. Paaiškėjo, kad motina Mangirdo nemylėjo - jį bausdavo ir skriausdavo. Nuo girtos motinos kliūdavę ir Karoliui. Mangirdą pražudžiusią motiną teismas nuteisė vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Dar prieš teismą Virginija pagimdė sūnų Aurimą, kuris pasaulį išvydo neišnešiotas, apsigimęs, ir tą pačią dieną mirė.
Broliai sutiko būti įvaikinti
Po Mangirdo mirties V. Kidoliūtei teismo sprendimu buvo laikinai apribota motinos valdžia visų trijų jos vaikų atžvilgiu - nurodyta per vienerius metus padaryti "perversmą" savo sieloje ir savo buityje. Sangrūdos laikinosios globos namuose įkurdintus Martyną ir Karolį motina iki teismo retkarčiais aplankydavo - atnešdavo saldainių, duodavo kišenpinigių. Virginijai atsidūrus Panevėžio moterų kolonijoje, sūnūs pradėjo nuo motinos šalti, nes šioji pamalonino juos vos keliais laiškais. Dar daugiau - po pusmečio sugrįžusi iš kolonijos pas vaikus ji pasirodė ne iš karto. Per porą pasimatymų ji dažniausiai pabūdavo keliolika minučių, kalbėdavosi tik su Martynu ir išeidavo. Netrukus Virginija jau laukėsi šeštojo vaikelio. Galbūt nėštumą dabar ir būtų galima laikyti vienu rimčiausių trukdžių dažniau lankytis pas pirmagimius sūnus.
Pernai prieš pat Kalėdas pagimdyto Algiuko motina neaugino. Tapo aišku, kad vaikai jai reikalingi tik kaip pragyvenimo šaltinis. Jeigu už juos, paaugusius, valstybė pinigų jau neskiria, esą lai pati ir augina. Štai todėl šešis vaikus pagimdžiusiai, bet nė vieno jų neauginančiai Virginijai Kidoliūtei, perspėtai laikinų nurodymų, dar kartą buvo apribota jos - motinos - valdžia visų keturių jos atžalų atžvilgiu. Šįkart - neribotai, tai yra visam laikui. Analogiškas sprendimas buvo priimtas ir Algio Ravaičio, savo vardu įregistravusio tik sūnelį Gytį, atžvilgiu. Visi keturi V. Kidoliūtės vaikai tapo našlaičiais, kuriuos gali įsivaikinti nauja šeima. Alytuje įkurdintu Gyčiu (dabar jam ketveri metukai) susidomėjo viena šeima, ir berniukas šiuo metu auga apsuptas globėjų dėmesio. Mažiausiąjį Algiuką, dar neturintį nė metukų, nusižiūrėjo kita šeima, kuri kūdikį netrukus įsivaikins. Paaugliukai Martynas ir Karolis, patekę į respublikinį vaikų, galimų įvaikinti, sąrašą, sulaukė užsieniečių - bevaikės šeimos iš Italijos - dėmesio. Iš pradžių Martynas nenorėjo tų italų, nes neįsivaizdavo, kad gali gyventi toli nuo mamos namų, tačiau po to, kai vieną kartą apsilankiusi "beteisė" motina jam pasakė: "Darykit, vaikai, kaip patys norit", dvylikametis apsisprendė, jog turėti šeimą, namus ir būti kartu su broliu Karoliu - vargu ar kitą kartą bepasitaikysianti proga.
Sangrūdos "ambasadoriai" Italijoje!
- Šiuo metu globos namuose yra 30 be tėvų priežiūros likusių vaikų, ir broliai Kidoliai buvo pirmieji per puspenktų įstaigos gyvavimo metų, kuriuos įsivaikino, todėl atsisveikinimas su jais mums visiems buvo ypač graudus ir įsimintinas, - neslėpė Sangrūdos laikinosios globos namų direktorius Vytautas Dubinskas. - Ir dar - į užsienį! Aš apskritai esu linkęs manyti, kad lietuvių vaikai turi likti Lietuvoje. Bet niekam ne paslaptis, kad lietuviai įsivaikina tik kūdikius. Tai, kad italai susidomėjo paaugliais, mums buvo kiek netikėta, tačiau atimti iš vaikų galimybę turėti laimingą, aprūpintą ateitį (tuo tvirtai tikime) neturime teisės.
Kol spalio mėnesį įvyko galutinis teismo posėdis, patvirtinęs italų sutuoktinių porą broliukų Kidolių įtėviais, iki tol jie visi bendravo bene penkis kartus ir ne po vieną dieną. Globos namų darbuotojai stebėjosi, kaip greitai atsirado būsimųjų įtėvių ir įvaikių ryšys. Nors visuomet kartu buvo ir vertėja, įtėvis italas buvo nusipirkęs žodyną, kad ir pats, be niekieno pagalbos, galėtų pasikalbėti su berniukais. Apie įtėvius Sangrūdoje yra žinoma, kad tai turtinga, rimtas profesijas įgijusi ir prestižinius darbus turinti 40-mečių pora. Prieš kurį laiką žuvo jų vienturtis devynmetis sūnelis, todėl sutuoktiniai nutarė įsivaikinti ne kūdikio amžiaus vaiką. Įsivaikinimo procedūrų labirintus sėkmingai įveikę italai mielai išpildė Sangrūdos globos namų sąlygą - ilgai kartu augusių abiejų broliukų neišskyrė. Globos namuose būsimieji įtėviai kartojo, kad Martynas ir Karolis Italijoje bus vadinami savais vardais ir niekas juose nebandys ieškoti žuvusio sūnaus bruožų bei talentų. Italai, trumpam išsivežę į Vilnių būsimuosius įvaikius, nupirko jiems Italijos žemėlapį, kuriame paženklino būsimuosius namus. Be šių širdingumą ir supratimą išduodančių malonių detalių, įtėviai apdovanojo brolius brangiomis dovanomis. Išvykdami iš Lietuvos berniukai jas - dviračius, knygas, žaislus - paliko savo draugams Sangrūdoje kaip prisiminimą apie save. Atsisveikindami patys iš globos namų dovanų gavo "Lietuvos istoriją", kad nepamirštų savo šaknų, albumą apie Kalvarijos savivaldybę su mokyklos ir globos namų nuotraukomis, užrašų knygelę su draugų ir pedagogų adresais. Auklėtoja broliams įrašė Lietuvoje liekančių jaunesniųjų jų broliukų vardus ir koordinates, kad visuomet žinotų šeimos istoriją, ir ragino nepamiršti lietuvių kalbos. Tai nugirdę įtėviai sakė patys prašysią lietuvių kalbos pamokų iš įsūnių.
- Ir raikydami po teismo įtėvių atvežtą tortą atsisveikinimo proga, ir dabar, vaikams jau išvykus, vis dar pagalvojame, ar liūdnos lemties Kidoliukams iš tikrųjų pavyko nelaimes Lietuvoje iškeisti į džiugią kasdienybę svetimoje šalyje, - iš direktoriaus V. Dubinsko žodžių plaukė nostalgijos ir dvejonių nuotaikos. - Tačiau visi žinome, kas Lietuvoje laukia našlaičių, sulaukusių 18 metų ir pradėjusių visiškai savarankišką gyvenimą. Ne vienas ir ne du jų grįžta pas "beteisius" tėvus ir pasineria į asocialų jų gyvenimo būdą. Gal Martynui ir Karoliui šia prasme tikrai pasisekė? O ką - sulauks pilnametystės ir, žiūrėk, jau stovi ant globos namų slenksčio, atvykę svečiuosna! Tik to labiausiai jiems ir linkime. Gal ir mūsų globos įstaigai dabar atsivėrė naujos bendravimo ar net bendradarbiavimo galimybės? Vis pajuokaujame, kad mūsų Kidoliukai - tai Sangrūdos "ambasadoriai" Italijoje!
"Ambasadorių" motina su sugyventiniu Algiu tebegyvena buvusiame dvare Trakėnų kaime ir tebepuotauja - "po senovei". Su Italijon išvykstančiais sūnumis ji liko net neatsisveikinusi, nors po apylinkes jau kelis mėnesius sklandė gandai, jog vakarykščiai nelaimėliai ruošiasi į tolimą kelionę. Kaip "Akistatai" pakomentavo šį Kidoliukų gyvenimo faktą Sangrūdos seniūnijoje užkalbinti vietos gyventojai, nieko blogo neįvyko - tik "valdžia vaikus išgelbėjo nuo jų pačių motinos".
Asmeninio albumo nuotr.:
- Martynas ir Karolis Kidoliai atsisveikindami nusifotografavo su visais artimiausiais žmonėmis - čia jie su savo auklėtoja
Redakcijos archyvo nuotr.:
- Šešis vaikus pagimdžiusi ir už juos labai "kovojusi" V. Kidoliūtė šiandien nė vieno jų nebeaugina
