Remigijus RAINYS
Antanas Antipovas (23 m.) iš pataisos darbų kolonijos į Ukmergę sugrįžo tik šių metų sausio pabaigoje. Dar 1997 metais jis buvo nuteistas už savo patėvio nužudymą. Teismo paskirta bausmė A. Antipovui buvo sutrumpinta dvejais metais ir vienuolika mėnesių, per kuriuos vyrukas privalėjo pasižymėti geru elgesiu. Tačiau kartą jau susitepęs krauju rankas, A. Antipovas save tramdė tik mažiau nei mėnesį.
Vaišino alumi
Valentino dienos išvakarėse Antanas drauge su savo "padelniku" (kolonijos žargonu šis žodis reiškia bendrininką) ankstesniame nusikaltime Igoriu Tasso iš Ukmergės į Taujėnus atlydėjo čia gyvenančią savo seserį Kristiną. Pastaroji su dviem vaikais gyveno neseniai suremontuotame buvusiame Taujėnų vidurinės mokyklos bendrabutyje. Miestelio gyventojai labai priešinosi, kai rajono valdžia sumanė apgyvendinti bendrabutyje keletą asocialių šeimų, ir siūlė bent vieną kambarį skirti Taujėnuose panorusiam dirbti policininkui, mat čia nuovados nebėra, o apylinkės įgaliotinis - ne vietinis.
Kai Antanui ir Igoriui įkyrėjo Valentino dieną švęsti sesers kambarėlyje, jie išėjo pasivaikščioti. Kojos vyrukus tarsi pačios nuvedė prie Ukmergės gatvėje esančio baro, kuriame vakarodavo nemažai jaunų taujėniškių. Bičiuliai netoli baro susipažino su keturių vietinių vyrukų kompanija ir sutarė toliau švęsti kartu. I. Tasso subėgiojo į Antano sesers bendrabutį ir atsinešė ten paliktus pinigus, tad visi patraukė į barą. Apie vienuoliktą valandą nakties ukmergiškiai, jų pačių žodžiais, pajuto, jog vietiniai tik ir laukia, jog atvykėliai juos vaišintų alumi. Kai Antanas atsisakė vėl visiems nupirkti po bokalą alaus, atmosfera ėmė kaisti ir abu buvę "zekai" išėjo laukan.
Agresyvūs nepažįstamieji
Beveik prieš pat barą stovinčiame linksma geltona spalva nudažytame Stefanijos Vilčiauskienės namelyje po Valentino dienai skirto žiburėlio mokykloje susibūrė būrelis vaikinų. Devyniolikamečio Stefanijos sūnaus Gedimino vaikinai apžiūrėjo Gedimino, perspektyviausio Taujėnų komandos krepšininko, trofėjų kolekcijos naujausią puošmeną - seniūnijos pirmenybių nugalėtojo medalį. Dar vieną apdovanojimą Gediminas tuokart gavo ir kaip taikliausias tritaškininkas. Kitą dieną Stefanija raudodama vis kartojo, kad ji pati, nė nenujausdama nelaimės, paklausė Gedimino, ar šis neis į kultūros namuose Valentino dienos proga rengiamus šokius, ir sielvartavo, kad vienuoliktokas sūnus su Povilu iš namų neišėjo bent penkiomis minutėmis anksčiau arba vėliau.
Vaikinai tik buvo perėję gatvę, kai išvydo kitoje kelio pusėje jų link artėjančius du nepažįstamuosius. Pastebėję Gediminą ir Povilą vyrukai perėjo į jų pusę ir prasilenkdami demonstratyviai užkliudė pečiais. Kai G. Vaičiulaitis nustebęs atsisuko, A. Antipovas dūrė jam iš po striukės išsitrauktu peiliu tiesiai į pilvą. Gediminas sulinko ir bandė bėgti baro pusėn, tačiau tuoj pat parkrito ant grindinio. Antanas, palikdamas savo bičiuliui Igoriui pasyvaus stebėtojo vaidmenį, kruvinu peiliu užsimojo ir ant Povilo Kaziūno, tačiau vaikinas suspėjo atšokti ir kiek atsitraukti. Kai užpuolikai leidosi gatve tolyn, Povilas prišoko prie Gedimino ir jį pakėlė. P. Kaziūno prilaikomas G. Vilčiauskas žengė kelis žingsnius ir susmuko be sąmonės. Povilas draugą nutempė iki jau uždarytos parduotuvės ir nubėgo į tame pačiame pastate esantį barą ieškoti pagalbos. Tuoj pat buvo iškviesta greitoji pagalba, o beveik visi baro lankytojai puolė gaudyti užpuolikų.
Nuo Linčo išgelbėjo policininkai
Pamatę atsivejantį būrį Antanas ir Igoris leidosi į kojas ir suspėjo užsirakinti sesers kambaryje bendrabučio antrajame aukšte. Kol į Taujėnus atvyko greitoji pagalba ir iškviesti teisėsaugininkai, nieko nenujaučiantys bendrabučio gyventojai pasijuto tarsi apsiaustoje tvirtovėje. Įniršę vaikinai bandė išlaužti Kristinos kambario duris, iš išorės daužė langus. Nukentėjo ir niekuo dėti žmonės. Šalia K. Antipovaitės buto gyvenančiai šeimai išdaužto lango šukės tik per stebuklą nesužeidė lovelėje miegojusių mažylių. Pačios Kristinos langas, už kurio drebėjo šių įvykių kaltininkas, nenukentėjo. Vėliau "šturmo" dalyviai prisipažino, kad tik atskubėjusi policija sustabdė juos nuo galimo kraujo praliejimo, o A. Antipovą išgelbėjo nuo Linčo teismo, nes dauguma buvo taip įniršę, jog nebekontroliavo savo veiksmų. Operatyvinė grupė faktiškai išgelbėjo įtariamajam gyvybę, o štai medikai padėti nukentėjėliui nebesuspėjo. Pirminiais duomenimis, bene keturių pirštų pločio žaizda G. Vilčiausko pilve buvo lemtinga. Peilio ašmenys kliudė arteriją ir vaikinas mirtinai nukraujavo. Artimųjų teigimu, lemtingą vaidmenį suvaidino tai, jog Gediminas tikrai nesitikėjo užpuolimo, nes sportiškasis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Ukmergės kuopos savanoris smulkaus sudėjimo A. Antipovą būtų suraitęs kaip šiltą vilną, nors tas ir turėjo peilį. G. Vilčiausko pasirinkimą tarnauti tėvynei skatino ir Klaipėdoje gyvenantis policijoje tarnaujantis brolis Rolandas.
Neliko šeštojo numerio
Kai kitą dieną savo kaltę prisipažinęs A. Antipovas buvo atvežtas į Taujėnus duoti parodymus vietoje, Ukmergės kriminalistams vėl teko saugoti jį nuo įniršusių vietos gyventojų, negailėjusių įtariamajam nei prakeiksmų, nei įžeidžiančių gestų. Pasak bylą tiriančio prokuroro, įtariamasis nužudymu jau iškėlė versiją, kad G. Vilčiauskas pirmasis pradėjo konfliktą, todėl bus atliekama jo ir drauge su Gediminu ėjusio P. Kaziūno akistata. Kaltinimą tyčiniu nužudymu A. Antipovui ketinama pareikšti per dešimt dienų. G. Vilčiausko bičiuliai bei komandos draugai viešai apgailestavo, jog Lietuvoje panaikinta mirties bausmė, ir vienas po kito rinkosi pareikšti užuojautos jo mamai į vaikino kambarėlį, kur degė žuvusiojo atminimui uždegta žvakelė ir buvo pakabinti Gedimino sportiniai marškinėliai, pažymėti šeštuoju numeriu. Jaunuoliai nuspendė pasiūlyti komandos treneriui ir G. Vilčiausko klasės vadovui Vidmantui Krištaponiui, kad pagerbiant Gedimino atminimą komandoje daugiau nebebūtų šeštojo numerio. Krepšininkai vylėsi, jog kitais metais per Valentino dieną nužudytojo draugo atminimas bus pagerbtas jo vardo krepšinio turnyru.
