Sigitas STASAITIS
Šiandien, kai sunku tautiečius kuo nors benustebinti, nustebino "atvirkščios" Užgavėnės. Buvome įpratę, kad tai žiemos išvarymo ir pavasario žadinimo šventė. Tačiau net mūsų žilagalviai sako negalį prisiminti tokių gamtos pokštų. Šiemet pradėjus švęsti Užgavėnes, nebuvo ką varyti iš kiemo - Lietuvoje sniego tebuvo tiek, kad katinui neužtektų letena pakapstyti.
Kaip visuomet, didžiausia šventė vyko Rumšiškėse - čia ir vėl suplūdo tūkstantinė minia. Tačiau kaip etnografijos muziejuje žiemą išvaro tikrieji liaudies tradicijų mėgėjai, žino visi. Šįkart stabtelėjusi Šiauliuose "Akistata" tyčia pasidairė, kaip ir kokiomis nuotaikomis Užgavėnės sutinkamos provincijoje.
Užgavėnės Šiauliuose surengtos pėsčiųjų bulvare, netoli senojo turgaus, kur savaitgalį praeina daugiausiai žmonių. Gera vieta ir šiltas oras nepadėjo - pasilinksminti susibūrė skystas būrelis, vos pora šimtų žmonių - pensininkų ir vaikų. Dauguma praeivių kėblino pro šalį nesustodami.
"Kokia čia šventė, kai valdžia nuo vakar, vasario 1-osios, šnapsą pabrangino?" - piktai atšovė vidutinio amžiaus vyras, korespondento paklaustas, kodėl skubėdamas pro šalį net nežvilgteli į muzikantus ir persirengėlius.
"Kai per televizorių rodys Užgavėnių karnavalą, tada ir pasilinksminsiu žiūrėdamas į pusnuoges šokėjas, - paaiškino kitas praeivis. - Suprantu, kad Lietuvoje ne tas klimatas, kad nuogi šoktume, tačiau tie patys mūsų persirengėliai elgetomis, pabaisomis ir pamėklėmis man jau pabodęs ir visiškai nenuteikia linksmybėms".
Kai tokios praeivių nuotaikos, beliko kalbinti pačius šventės dalyvius. Triukšmingoje maišatyje labiausiai viliojo kepamų blynų kvapas. Užrašai prie keptuvių bylojo, kad kepėjos atstovauja vidurinėms mokykloms.
Kažkaip įtartinai linksmai spindėjo kelių moterų, maišiusių tešlą, akys.
"Kam šventė, o kam darbas, - paaiškino viena kepėja. - Jei ne mokyklos vadovybės įsakymas, mes, valgyklos darbuotojos, nebūtume čia įsikinkiusios. Pažiūrėkit - nespėjam kepti, pensininkai griebia blynus dar žalius, lyg per badmetį. Reikia išgerti arbatos, pasišildyti. Žurnaliste, gal ir tamsta nori gurkšnelį?"
Valiūkiškai mirktelėjusi akį kepėja įpylė stiklinaitę raudono garuojančio skysčio. Jo truktelėjus tapo aišku, dėl ko taip spindi akys - tai ne arbata, o pats tikriausias karštas vynas.
Na o muzikantams tokiose šventėse smagu ir be "arbatos". Profesionalių atlikėjų liaudies vaikštynėse nė su žiburiu nepamatysi - nemokamuose renginiuose nemokamai plėšosi saviveikliniai pensininkų ir vaikų ansambliai. "Užgavėnės ir Joninės - vienintelės progos, kai mūsų kas nors klausosi", - paklausta apie honorarą "Akistatai" prisipažino vieno tokio ansamblio vadovė. Nieko keista, nes kai ansamblio nariai užtraukė dainą apie žiemą, sprukau tolyn neatsisukdamas. Ir kodėl taip yra - kuo prastesnę žmogus turi klausą, kuo baisesnį balsą, tuo didesnis noras tokiam lipti ant scenos.
"Akistata" ne kartą bandė suskaičiuoti, kiek žmonių iš tikro švenčia Užgavėnes - tai yra, kiek ateina su kaukėmis. Visose šventėse vaizdas tas pats - su kaukėmis sukiojasi tik etnografinių ansamblių nariai, muzikantai, šventės organizatoriai. Juos galima pažinti iš to, kad kaukės tikrai įspūdingos. Eilinių kaukėtų piliečių per Užgavėnes net Rumšiškėse pamatysi vos vieną kitą.
Klausinėjami, kodėl nepasidaro kaukių, tautiečiai tik mojo ranka. Vienas, girdi, nemoka pasidaryti kaukės, kitam atrodo nesolidu - ką pažįstami pagalvos. Iš tikro kaukes daro, jomis puošiasi kaimų, mokyklų bendruomenės. Didmiesčių visuomenei kaukės - nevertos gaišaties atgyvenos.
Antradienį, tikrąją Užgavėnių dieną, kaukėtųjų mažamečių knibždjo kiekviena pakampė, tiksliau - laiptinė. "Mes žydukai iš Maskvos, prašom blynų ir kavos", - buvo deklamuojama kiekvienam, pravėrusiam duris. Dažno vaiko veidą slėpė primityvi iš popieriaus lapo iškirpta kaukė su skylėmis akims, kai kurie pinigų kaulijo tik nusipiešę ūsus.
Kaulijo būtent pinigų, blogiausiu atveju - saldainių. Nes padavęs blynų ne vienas juos vėliau rado numestus šalia durų.
Po šeštadienio Užgavėnių žiema, bent jau Šiaurinėje Lietuvos dalyje, pabudo vakare - praūžė trumpa pūga. Tačiau jau po dienos kitos jos pėdsakų neliko.
Senoliai sakydavo, kad jei per Grabnyčias (vasario 2 d.) pusto - žiema dar ilgai karaliaus. Jei nušvito saulė - ims šilti ir snigti. Jei tądien sninga - pavasarį sodink bulves ant kalno, jei nesninga - pakalnėj. Jei per Užgavėnes vėjuota, vėjai siaus visus metus. Jei kovo 10-oji, Keturiasdešimties Paukščių diena, šilta ir graži - pavasaris čia pat, bet jei pašalo, pavasario reiks laukti dar 40 dienų. Galima būtų pridurti dar dešimtis tokių senoviškų pastebėjimų, tačiau tikrai nėra prasmės - pastaraisiais metais orai taip susijaukę, kad vargu ar kas betiki liaudies išmintimi.
Profesionalūs sinoptikai irgi pasigadinę reputaciją. Jie neklysta pranešdami, kokie gamtos reiškiniai jau atėjo. O kas ateis, žino nebent pats Dievas.
S.Stasaičio nuotr.
(Uzgav-1) Iš karto matyti - profesionalių menininkų kurta kaukė ir kostiumas. Per šiuolaikines Užgavėnes tokių mažai bepamatysi.
(Uzgav-2, Uzgav-4) Gal praeivis ir teisus - mūsų Užgavėnių persirengėliai labiau tinka ne linksmai šventei, o vaikams gąsdinti ar siaubo filmui.
(Uzgav-3, Uzgav-5) Aktyviausi žiemos varymo šventės dalyviai - patys organizatoriai bei muzikantai.
(Uzgav-6) Užgavėnės be blynų - ne Užgavėnės.
(Uzgav-7) Jaunuoliui parūkius - tai tinkamiausia kaukė keliauti per butus kaulijant pinigų. Daugelis išmaldos prašytojų nesivargina sudėtingų kaukių gamyba.
