Sigitas STASAITIS
Mielas skaitytojau, ar esi prieš keliolika ar keliasdešimt metų susikumščiavęs su bendraklasiu, o gal mergindamas tampei kaimynę už kasų? Tuomet nenustebk šiandien gavęs teismo pranešimą nuskriaustajam sumokėti 50 000 litų bei iki mirties atiduoti pusę savo pensijos. Būtent tokia nelaimė nutiko 62 metų šiauliečiui Petrui Bertuliui. 1989 (!) metais šis vyras kaimyno kieme susistumdė su nepažįstama trejais metais vyresne Stanislava Kazlauskiene. Abu milicijoje reikalavo teisybės, abiem nustatytas lengvas kūno sužalojimas, nesukėlęs trumpalaikio sveikatos sutrikimo. Kai pareigūnai dėl įvykio menkumo atsisakė kelti baudžiamąją bylą, P. Bertulis numojo ranka ir istoriją užmiršo. S. Kazlauskienė neužmiršo - reikalaudama teisybės tol mynė instancijų slenksčius, kol savo pasiekė. Pernai iš P. Bertulio prisiteisė sumokėti 54 039 litus bei po 385 litus kiekvieną mėnesį iki ji gyvens!
Saugojo privačią nuosavybę
1988 metais du jauni sutuoktiniai šiauliečiai Gintautė ir Sigitas Lukšiai su dviem vaikais Šiauliuose, Pabalių gatvės 15-ajame namelyje, nuomojo kambarį. Pagyvenę kelerius metus Gintautė su Sigitu išsiskyrė. 1989 metais mažas senas namelis ištuštėjo, jame liko tik keli Gintautės daiktai. Pas kitą moterį išsikraustė ir Sigitas. Jis tik namo garaže, savininkui leidus, laikydavo savo automobilį, turėjo ir namo raktus.
1989 metų birželio 29-ąją apie 18 valandą S. Lukšys atvažiavo į namuką nusiplauti savo Žigulių. Atsirakinęs namo duris Sigitas pro jas nuėjo į garažą. Kaip tik tuo metu pasiimti daiktų atsitiktinai užsuko ir G. Lukšienė su savo motina Stanislava Kazlauskiene. Abi moterys, užėjusios į kambarį, ėmė dėtis vaikų drabužėlius.
- Tą namelį savininkas ruošėsi parduoti, tad norėjo, kad nuomininkė Lukšienė, su kuria nuomos sutartis jau buvo nutraukta, į jo namą nebelįstų, - prisimena P. Bertulis, gyvenantis Pabalių gatvės 16-ajame name. - Pasiėmęs spyną nuėjau vykdyti namo savininko valios.
Kulminacija vyko be liudytojų
Tuomet ir įvyko grumtynės tarp P. Bertulio ir S. Kazlauskienės. Kadangi kažkuris jų meluoja, cituojame abiejų nuomones.
- Kai ant durų kabinau spyną, manęs mušti aršiai šoko Kazlauskienė su dukra, - įsitikinęs P. Bertulis. - Abi draskėsi nagais, subraižė šonus ir rankas. Neneigiu - staigiai keldamas rankas užsidengti veidą, kad jos nagais neiškabintų man akių, alkūne galėjau netyčia stuktelėti Kazlauskienei į lūpą, bet mušti jos tikrai nemušiau. Po to Kazlauskienė iškvietė miliciją. Iki pareigūnams atvykstant ji susidraskė suknelę, persiplėšė liemenėlę, o man piktai iškošė esanti invalidė, tad už jos sumušimą aš brangiai sumokėsiąs.
- Kambaryje į maišelį kraudama anūkų drabužėlius staiga pamačiau, kaip nepažįstamas vyras už kaklo laukan išvelka mano Gintautę, - visai kitaip incidentą prisimena S. Kazlauskienė. - Vėliau sužinojau, kad tai buvo Petras Bertulis. Gintautę kieme prispaudė jos buvęs vyras Lukšys, tad Bertulis šoko ant manęs. Jis taip griebė man už chalatėlio, jog pabiro sagos, nutrūko liemenėlės sagtelė. Tvirtai įsispyrusi pareikalavau nelįsti prie manęs, nes skųsiuosi. Tuomet Bertulis taip spyrė man į kairę koją aukščiau kelio, jog trūko sąnario raiščiai, po to kumščiu vožė į lūpą - iki šiol likęs randelis. Aš susmukau, o Bertulis, pačiupęs už kairės rankos, mane gulinčią jėga ištempė į kiemą. Betempdamas sužalojo peties sąnarį. Šaukiausi kaimynų. Atėjo netoliese gyvenanti Laima Linkienė, tik vėliau ji liudijo kažkodėl taip, kaip reikėjo Bertuliui.
Ekspertas pakeitė nuomonę
Atvykę milicininkai konfliktą pripažino buitiniu, net protokolo nesurašė. Greitoji pagalba nebuvo iškviesta, visi muštynių dalyviai išsivaikščiojo savo kojomis.
Kitą dieną, 1989-ųjų birželio 30-ąją, S. Kazlauskienė nuo pat ankstyvo ryto užsiėmė eilę prie teismo medicinos eksperto durų. Apžiūrėjęs moterį ekspertas A. Kerežis tą dieną parašė oficialią išvadą, jog "S. Kazlauskienei padarytas lengvas kūno sužalojimas, nesukėlęs trumpalaikio sveikatos sutrikimo". Pasak nukentėjėlės, ji ekspertui minėjusi ir labai skaudančią koją bei petį, tad specialistas ją pasiuntęs pas traumatologus. Poliklinikoje sužeistajai buvo padarytos rentgeno nuotraukos, kairioji koja sugipsuota, o ant kairiojo peties uždėtas įtvaras.
Pas tuos pačius ekspertus buvo ir P. Bertulis. Apžiūrėjęs nagais subraižytus šonus ekspertas parašė lygiai tokią pat išvadą apie lengvą sužalojimą, neturintį įtakos vyro sveikatai.
1989-ųjų gruodį S. Kazlauskienė dar kartą nuėjo pas tą patį teismo medicinos ekspertą A. Kerežį, parodė ją gydžiusių traumatologų įrašus ligos istorijoje, jog gipsas ant kojos buvo 5 savaites. Tiek sovietiniais laikais, tiek dabar, jei po lengvo sužeidimo sveikata neatsitaiso per 3 savaites, sužeidimas pripažįstamas apysunkiu. Remdamasis poliklinikos medikų įrašais (ligoninėje sužeistoji nesigydė) A. Kerežis parašė naują išvadą: "1989 m. birželio 29 d. S. Kazlauskienei padarytas apysunkis kūno sužalojimas".
Nuteistas po penkerių metų
1990-ųjų balandį Šiaulių vidaus reikalų skyriaus kvotos inspektorius milicijos vyr. leitenantas A. Kavoliūnas priėmė nutartį atsisakyti kelti baudžiamąją bylą.
S. Kazlauskienė nutarė teisybės ieškoti "aukščiau". Ji skundais apipylė apylinkės, apygardos, Generalinę prokuratūras, kol savo pasiekė. Kadangi moters sužalojimas pripažintas apysunkiu, po kelerių metų baudžiamoji byla P. Bertuliui buvo iškelta. 1994 metais Petras stojo prieš Šiaulių miesto apylinkės teismą.
Įvertinusi skurdžius liudytojų parodymus teisėja Z. Šavėlienė 1994 metų kovo 7-ąją P. Bertulį pripažino esantį kaltą tyčia apysunkiai sužalojus S. Kazlauskienę ir nuteisė kalėti 1 metus. Pritaikius įstatymą "Dėl amnestijos", puikiai darbovietėje charakterizuojamam, nė karto neteistam ir baudomis nebaustam P. Bertuliui bausmės vykdymas atidėtas metams. Kadangi į koloniją nepateko, P. Bertulis nusispjovė, nuosprendžio nepaskundė ir šį reikalą greitai užmiršo, neįsiskaitęs į teisėjos įrašą nuosprendžio pabaigoje, kad nukentėjusiajai lieka teisė reikalauti atlyginti padarytą ir pateikti civilinį ieškinį.
Kaltininkas užsispyrė nemokėsiąs
Palaipsniui ėmė labai blogėti S. Kazlauskienės sveikata. Korespondentas ilgai kalbėjosi su šia labai malonia moterim ir pats matė, kad ji nemeluoja - petys iki šiol kreivas, ranka nesikilnoja, neapsibintavusi kojos ji nepaeina. Trys skirtingos medicinos ekspertizės, vykusios 1993 - 2000 metais, pripažino, jog būtent dėl sužalojimo 1989 metų birželio 29-ąją S. Kazlauskienė neteko 30 procentų darbingumo ir jo nebeatgauna. O suluošinęs žmogų kaltininkas, žinia, privalo atlyginti. Neskubėdama, dar po kelerių metų, S. Kazlauskienė P. Bertuliui pateikė civilinį ieškinį. Iš pradžių moteris prašė kelių šimtų, po to - maždaug pustrečio tūkstančio litų. Dar vėliau ji prie ieškinio pridėjo oficialias lenteles, pagal kurias apskaičiuojami ir dėl infliacijos indeksuojami vidutiniai siuvėjų darbo užmokesčiai. Sudėjus statistinio siuvėjo 14 metų atlyginimų vidurkį, net ir trečdalis šios sumos (tiek netekta darbingumo) atrodo įspūdingai. Nesuvokdamas, kad jis pasmerktas pralaimėti, nes joks teismas nebenagrinės įsiteisėjusio nuosprendžio, nebesiaiškins, ar tikrai Petras mušė Stanislavą, P. Bertulis užsispyrė nemokėsiąs nuskriaustajai nė cento.
Vis dar nepasibaigęs teismų maratonas prasidėjo prieš porą metų. 2001 metų sausio 29-ąją Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja D. Matiukienė civilinėje byloje priėmė sprendimą, jog P. Bertulis privalo S. Kazlauskienei sumokėti už prarastą darbingumą 49 033 litus bei gydymosi, kelionių, masažų, atstovavimo teisme ir kt. išlaidas - dar 1 375 litus. Be to, iš P. Bertulio nedarbingajai priteista kas mėnesį mokėti po 385 litus iki ji bus gyva ar vėl taps darbinga. Pašiurpęs P. Bertulis veltui įrodinėjo nemušęs, nesužalojęs ir nesuluošinęs moters. Teisėja D. Matiukienė savo sprendime aiškiai parašė: "Šis teismas P. Bertulio kaltės nenagrinėja, o vadovaujasi 1994 03 07 d. teismo nuosprendžiu, kuris šiai dienai nėra pakeistas ar nuginčytas ir kuriame įvardinta, jog atsakovas kaltas dėl ieškovės sveikatos sužalojimo". Ir taškas.
Neklausė advokato patarimo
Iki 1992 metais tapdama pensininke S. Kazlauskienė buvo siuvėja, P. Bertulis dirbo elektriku, todėl iš tikro kova vyko ne tiek tarp jų pačių, kiek tarp jų advokatų. Abu pasisamdė vienus geriausių Šiaulių advokatus, tačiau Stanislavos teisininkas visgi buvo geresnis nei Petro. P. Bertulio advokatas nesugebėjo apskųsti įsiteisėjusio P. Bertulio nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas už sužalojimą, kasacine tvarka; nesugebėjo įtikinti geruoju suderėti ir sumokėti abiem priimtiną sumą. Jau įvyko apie 30 įvairių instancijų teismų posėdžių, beje, atskleidusių, kad mūsų teisėjai neblogai "grybauja" suvokdami įstatymus. Kaip tik naujas teismas, taip nauja suma: sumokėti 291, 50 100, 23 000, 49 033 litus ir t. t.
Buvo momentas, kai besibylinėjančių pusių advokatai susitarė: P. Bertulis ieškovei pakloja pusantro tūkstančio ir abu pasirašo taikos sutartį. P. Bertulis užsispyręs atsisakė.
Sunkiai sirgo ir anksčiau
Įstatymai teigia, jog nagrinėdamas įrodymus teismas privalo vadovautis "teisingumo ir protingumo kriterijais". Šioje istorijoje yra viena sveikos logikos stokojanti vieta. Mes visi ne kartą esame matę muštynes ir sumuštuosius. Tarkim, kad P. Bertulis iš tikro žiauriai suspardė S. Kazlauskienę, suplėšė jai kelio raiščius, išsuko peties sąnarį bei įstatė tuziną mėlynių. Kiek laiko gyja tokie sužalojimai? Net vaikas žino, jog mėnesį ar du. Po to medikai nuims gipsą ir vėl šokinėsi sau sveikas. Ką tokio turėjo padaryti "žvėris" Petras, kad Stanislava jau penkiolikti metai trečdaliu nedarbinga?
Ieškodamas atsakymo žurnalistas susirado S. Kazlauskienės ligos istoriją ir epikrizę. Pasirodo, iki nelemtosios 1989-ųjų birželio 29-osios Stanislava jau sirgo visu glėbiu lėtinių kraujotakos bei sąnarių ligų. Šiaulietė iki sužalojimo daug kartų gulėjo ligoninėje bei sanatorijose, patyrė sunkių operacijų, buvo trumpam pripažinta trečiosios grupės invalide.
Korespondentas susirado gydytoją V. Šantarį, kartu su kitais dviem ekspertais 2000-ųjų rudenį atlikusį vieną iš S. Kazlauskienės sveikatos ekspertizių. Šis gydytojas traumatologas nepaneigė, jog lėtinės ligos gali paaštrėti ir po traumos, gali suintensyvėti ir savaime.
- Gydytojas - ne policininkas. Apžiūrima pacientė mums vardino kada kaip buvo sužeista, o mes tai užrašėme, - dėstė V. Šantaris. - Ligas, sužalojimus bei darbingumo netekimo procentą mes, gydytojai, nustatėme teisingai, o kaltės klausimus tespendžia teisėsaugininkai.
Deja, medikai ekspertai išvadose apie lėtines ligas ir jų galimas pasekmes nekalba. Šio labai svarbaus žalos kilmės motyvo aiškiai suformuluoti nesugebėjo P. Bertulio advokatai, kaip ir nesugebėjo Aukščiausiajam Teismui be klaidų parašyti kasacinio skundo. Vietoje to jie prirašė pluoštą beverčių užklausų kažkokiems pašaliniams gydytojams, skunduose cituoja privačių asmenų privačias nuomones, prie skundų prisega... iškarpas iš laikraščių apie medikų klaidas, lyg žurnalistai būtų autoritetingiausi medicinos bei teisės ekspertai.
Abu jaučiasi nukentėję
Šiandien gaila žiūrėti į P. Bertulį. Per teismus šis geras žmogus prarado visą sveikatą. Kai kalbėdamas apie "savo draugę" Petras susinervina, jam trumpam paralyžiuojama kalba ir atmintis. Petras jau pats nebeištveria teismuose, dabar atsakovui atstovauja jo žmona. Netrukus lemiamą žodį turi tarti Aukščiausiasis Teismas. Jei ir jis nepanaikins, P. Bertulio nuomone, nežmoniško sprendimo dėl milžiniškos žalos, jei antstoliai aprašys vienintelį jo turtą - kuklų namuką, vyras sako neištversiąs, nusižudysiąs.
- Bertulis nervinasi tik pastaruosius porą metų, kai prisiteisiau ieškinį, - S. Kazlauskienė mano esanti labiau nukentėjusi. - O aš jau penkiolikti metai gyvenu be sveikatos, kasnakt kenčiu skausmus. 1989 metais buvo klestinčių kooperatyvų, siuvėjų patentininkų laikai. Kaip ir pusė Šiaulių, buvau ir aš pradėjusi siūti, turėjau patentą, nuvykusi į Rusiją uždirbau pirmuosius 20 000 rublių. Tikrai būčiau greitai prasigyvenusi, tačiau Bertulio dėka tapau invalide be pinigų ir be galimybės užsidirbti. Jei jis būtų iš karto atsiprašęs, tikrai būčiau atleidusi. Vėliau galėjome sudaryti taiką už pusantro ar du tūkstančius litų. O šiandien aš nebenusileisiu, nes teismai ir man labai daug kainavo.
