Linksma, švari, aprūkyta šalis, kur tarp kanalų ir vėjo malūnų marširuoja išsipusčiusių transvestitų paradai, o vietos gyventojai svetingai moja jiems tulpių puokštėmis, - tokia tad Olandija užsieniečių akimis.
Europos kloaka, okupuota narkomanų, narkotikų prekeivių ir išeivių iš trečiojo pasaulio šalių, - tokią savo šalį mato patys olandai. Išaukštinę "demokratines vertybes, jie įsileido jas į savo gyvenimą, atsitrenkė į tai, dėl ko kovojo, ir dabar pakuojasi daiktus ketindami emigruoti.
Suktinukė vis pigyn ir pigyn
Aš laisvai kalbu olandų kalba. Ir panašus į olandą. Jei tik nesikerpu trumpai plaukų. Jei trumpai - išsyk atspėja, jog esu atvykėlis. Į Olandiją atvykau beveik prieš dešimtmetį, kai migrantų dar nebuvo tiek daug. Olandai buvo svetingi, noriai ir maloniai bendraujantys, o rinkoje cirkuliavo guldenai - patys gražiausi banknotai Europoje.
Jau tada Amsterdame aš patyriau šoką nuo salstelėjusio marihuanos ir hašišo kvapo. Juo čia persismelkę viskas: žmonės, gatvės, parkai, netgi šunys. Vietiniams jis toks įprastas, kaip mums išmetamųjų automobilių dujų kvapas gatvėse. Tačiau prie tokio kvapo neįpratusį turistą gali ir pasvaiginti. Jau tuomet paminklų Amsterdame buvo gerokai mažiau nei kavinių, kuriose padavėjai priblokšdavo lankytojus mintinai išmoktu klausimu: "Kokios rūšies žolės šiuo paros metu jūs labiau pageidautumėte - "Amstel Gold", "Sativa", "Indica"?
Per tuos buvimo Amsterdame metus suktinukė vis labiau pigo, o alkoholis brango. Paraleliai augo ir baudos už svaigalų vartojimą viešoje vietoje. Šiandien baudos išties nemenkos - 18 eurų, jei gersi alų. O jei tavo rankose butelis stipraus gėrimo - teks už tokį pažeidimą pakloti net 90 eurų. Užtat su suktinuke visuomet gali laisvai ir drąsiai vaikščioti po Amsterdamą. Netgi gali priėjęs prie policininko paprašyti ugnies suktinukei prisidegti. Ir ko gi bijoti - jie ir patys tuo metu gali svaigintis, trumpindami budėjimo poste laiką. Nors už silpno poveikio kvaišalų vartojimą budėjimo metu įstatymas ir numato nedidelę baudelę, bet į šį faktą tiesiog nekreipiamas dėmesys.
Rytais paprastai sąžiningai studijavau spaudą - pats geriausias būdas mokytis kalbos. Bet ir ten šmėžuodavo mėgstama olandiška tema. Marihuanos tyrimų institutas atliko visą eilę naujų tyrimų! Mokslininkai pateikė išvadas, jog kanapės puikiai slopina potrauminį sindromą, astmatikams slopina dusulio priepuolius. Kas gi suabejos!
Marihuanos tyrimų institutas - tai dirva, dosniai ir sočiai maitinanti kanapių augintojus. Tad nenuostabu, jog jie iš kailio nersis įrodinėdami: už kanapes nėra nieko vertingesnio.
Tarptautinių įvykių skyreliai mirgėjo susižavėjusių silpnų narkotikų legalizacijos šalininkų atsiliepimais apie "olandiškąjį eksperimentą". Visi jie giedojo himnus "demokratinėms vertybėms" ir optimistiškai prognozavo: girdi, stipriųjų narkotikų vartojimo kreivė tokioje lojalioje šalyje kaip Olandija, tuoj ims kristi žemyn. Ar ne laikas ir kitoms šalims prisijungti prie tokio nuostabaus eksperimento?
Iš kalėjimo - narkomanas
Kartą teko galimybė įsitikinti stebuklingo eksperimento poveikiu. Mano pažįstamas olandas pavogė automobilį ir už tai buvo pasodintas į kalėjimą. Mūsų šalyje už tai jis būtų gavęs keletą metų nelaisvės, o Olandijoje pažįstamas už grotų praleido vos porą mėnesių.
Olandijos kalėjimas mažai kuo skiriasi nuo sanatorijos: tylu, švaru, sotus maistas. Tik šiek tiek liūdnoka. Televizorius yra, bet jis, nežinia kokiais sumetimais, transliuoja tik du pornokanalus. Vėliau pažįstamas pasakojo: viskas prasidėjo tuomet, kai policijos patikrinimo metu budintis naujoko pasiteiravo, ar šis ne narkomanas. Ir nors mano pažįstamas niekad nebuvo narkomanas, jis ėmė ir, tiesiog iš smalsumo, leptelėjo: taip. Budintis policininkas tuoj pat atnešė jam vienkartinį švirkštą su metadonu ir žgutą. Pažįstamas susileido sau "bandomąją" dozę. Diena prabėgo nepastebimai. Sekančią dieną jis vėl užsisakė sau dozę. Po savaitės paprašė dozę padidinti. Tad kai pažįstamas po dviejų mėnesių išėjo iš kalėjimo, jis buvo jau tikrų tikriausias narkomanas.
Dabar jis vartoja heroiną ir kartu su kitais narkomanais naktimis eina į geležinkelio stotį - ten visiems kenčiantiems nemokamai dalija švirkštus su metadonu, kad vargšeliai galėtų sulaukti ryto, kol galės nusipirkti tikrų narkotikų. Metadonas - heroino pakaitalas - taip pat dalijamas iš specialiai po miestą važinėjančio greitosios narkotinės pagalbos autobuso. Viskas - žmogui, viskas - žmogaus gerovei!
Juodaodį apeik ratu
Tad nenuostabu, kad "laisvės dūmas" - vizitinė Olandijos kortelė - čia traukte traukia migrantus iš trečiojo pasaulio šalių. Visuose didžiausiuose Olandijos miestuose susiformavo etniniai kvartalai, kuriuos užpildė raudonodžiai, juodaodžiai, geltonodžiai gyventojai. Niekuomet nebuvau ir nesu rasistas. Man vis vien, kokia odos spalva, svarbu, kad žmogus būtų padorus. Tačiau įvairiaspalviai migrantai kartu atsivežė ir savo įpročius, polinkius, tad netrukus švarūs ir mieli Olandijos miestai virto šiukšlynais, dvokiančiais ir prišnerkštais.
Išeiviai iš Afrikos ir Azijos eina gatve valgydami kebabus su ryžiais ir majonezu, o maisto atliekas meta tiesiog praeiviams po kojomis. Jie tikriausiai taip vaikšto džiunglėse. Kai kuriuose Amsterdamo rajonuose geriau apdairiai vaikščioti gatvės viduriu, nes gali nutikti, jog šiukšles pro langą kas nors išpils tiesiog tau ant galvos. Pinigų migrantai prasimano arba vagiliaudami, arba prekiaudami stipriaisiais narkotikais. Amfetaminą, kokainą, ekstazi, kreką, LSD, heroiną - visą šį šlamštą tau siūlo ant kiekvieno kampo. Nors ir pašnibždom, bet nelabai ir slapstydamiesi. Išeiviai iš trečiojo pasaulio šalių savo odos spalvą naudoja kaip apsauginį skydą: vos tik kas - išsyk vapa apie diskriminaciją.
Kartą važiuoju tramvajumi. Galinėje sėdynėje išsidrėbė apsvaigęs negras. Jis rūkė nemenką suktinę, nors transporte rūkyti draudžiama, spjaudė kitiems po kojomis ir garsiai keikėsi. Tačiau visi tramvajaus keleiviai dėjosi jo nepastebį. Aš nesusilaikiau ir priėjęs paprašiau, kad jis užgesintų suktinę ir liautųsi keikęsis, mat tramvajuje yra vaikų. Negras ėmė burnoti dar garsiau ir keiktis dar "riebesniais" keiksmažodžiais. Sugriebiau jį už atlapų ir mėginau nutempti prie durų.
O, o, o, kas tada prasidėjo! "Rasistai! - šaukė apkvaišęs negras. - Iškvieskite policiją! Mane skriaudžia dėl mano odos spalvos!" Policija prisistatė akimirksniu. Ir... aš likau kaltas. Negro, mandagiai atsiprašė ir paleido, o aš kone dvi valandas nuovadoje aiškinausi, kas aš toks, ir įrodinėjau, jog nesu rasistas.
Bet kuris olandas jau seniai, susidūręs su agresyviai nusiteikusiu juodaodžiu, mieliau apeina jį ratu, nes rizikuoji "užsišokti" ant kulkos ar peilio. Nežinia, kas tam apsirūkiusiam narkomanui gali šauti galvon. Nepatiksi jam ir - atia! Tu į kapines, o jis į kalėjimą su visais patogumais - žiūrės sau pornofilmus ir leisis metadoną.
Europarlamentas, iškirtęs migrantams langą į Europą, iš pradžių turėjo iliuzijų, kad atvykėliai iš Artimųjų Rytų bei Afrikos savo pūslėtomis rankomis pakels ekonomiką ir vieną gražią dieną taps civilizuotais, įstatymams paklūstančiais europiečiais. Deja, deja! Jokios asimiliacijos. Alžyrietis, gyvenantis dešimtį metų savo gete Amsterdame ar Harleme, olandų kalbos temoka du- tris žodžius, o ir tuos nepadorius. Be to, jis turi tris-keturis vaikus, gyvena iš pašalpos ir nė neketina pasiduoti bet kokiems europiečių - liberalų mėginimams priversti jį laikytis vietinės tvarkos. Jis turi savo kultūrą! Savo tradicijas! Savus įstatymus!
Per penketą paskutiniųjų metų olandų musulmonų populiacija išaugo iki pusės milijono. Režisierius Teo van Gogas, liberalas, demokratas ir geros širdies žmogus, sukūrė filmą "Susitaikymas" apie Europos musulmonių teisių pažeidimus. Tuo siekė geresnės dalios arabėms moterims. Ir ką? Buvo nužudytas arabo pačiame Amsterdamo centre. Nužudytas žiauriai - nušautas, sekant ritualu, perpjauta gerklė ir į širdį dar įsmeigtas peilis. Norėta pasakyti, girdi, nesikišk - su savo "bobomis" išsiaiškinsime patys...
Ir net po tokių išpuolių tapti olandu stebėtinai paprasta. Pakanka su advokato pagalba kreiptis į valdžios atstovus ir pasiprašyti prieglobsčio. Jei ir atsakys - tai įvyks ne anksčiau nei po metų. O kol kas 12 mėnesių gali gyventi visiškai legaliai. Paskui reikia tik kas metai vėl pateikti prašymą "ryšium su pasikeitusiom aplinkybėm". Visą šį laiką municipalinė valdžia apmokės tavo buto nuomą. O galima tiesiog užimti tuščią namą ir gyventi jame. Valdžia ir tokiu atveju nusiteikusi liberaliai. Na, o jei atvykėliui gims vaikų - jo šeima jau niekada nebus iš šalies deportuojama.
Būtent taip Olandijoje ir įsitvirtino daugiau nei du milijonai emigrantų.
Skundimas - pilietiškumo išraiška
Policija Olandijoje dirba puikiai. Bet ne todėl, kad liberalios visuomenės piliečiai nelinkę į antivisuomeninius veiksmus tai totalinių įskundinėjimų tradicijos. Olandai, jei ką nors pastebi, laiko savo pilietine pareiga tuoj pat apie tai pranešti policijai. Viršijai greitį - gali būti tikras, jog už poros sankryžų tave sustabdys patruliuojantis automobilis - kas nors spėjo įsidėmėti tavo mašinos numerį ir paskambinti policijai. Sustojai draudžiamoje vietoje - žinok, atsiras bent dešimt žmonių, kurie būtinai tai pastebės ir praneš kur ir kam reikia.
Arba - gatvėje muštynės. Aplink tarsi nieko nėra. Tačiau iš už užuolaidų, pro visus langus ir langelius muštynes stebi dešimtys smalsių akių, kurios vėliau papasakos ką matę ir kas muštynes pradėjo pirmasis. Liudyti teisme olandams - didelė garbė. Skųsti - ne noras pakenkti, o pilietiškumo išraiška.
Patys baisiausi nusikaltimai - agresijos apraiškos. Blogiau - tik vengimas mokėti mokesčius. O štai vagystės tėra tik smulkmena. Vagims, nutvertiems už rankos trečią ar ketvirtą kartą, gali priteisti baudą iki 30 eurų. Tiesa, jei įkliūsi septintą kartą, tau pasakys: na, žmogau, dabar turėsi tikrai rimtų problemų. Ir... nuteis 60 valandų visuomenei naudingo darbo senelių namų virtuvėje.
Visiškai logiška, jog šalia Amsterdamo - Bevervaige - veikia didžiausia Europoje juodoji rinka. Angaruose prekiaujama vogta parfumerija, rūbais, technika, ginklais. Už nuomą prekeiviai kas mėnesį moka po 300 eurų ir prekiauja be jokių apribojimų.
Ginklai ir narkotikai
Ginklai Olandijoje - tokia pat lengvai gaunama prekė kaip ir marihuana. Sumokėjęs metinį 250 eurų mokestį, gali tapti šaulių klubo nariu ir surinkti visai neblogą arsenalą. Vienas mano pažįstamas turi snaiperio šautuvą, automatą, kulkosvaidį. Dar jis nusipirko prieštankinį Degteriovo ginklą. Šio ginklo šovinys pramuša bet kokią tanko apsaugą. Kam pažįstamam toks ginklas? Demokratinės valstybės policija tokių "netaktiškų" klausimų neuždavinėja.
Policijai užtenka taktiškumo nekišti nosies ir į diskotekas, kur ant metalinių durų puikuojasi užrašas: "Šiandien mūsų klube - vakarėlis su stipriausiais narkotikais". Taip, stiprieji narkotikai draudžiami, bet privati teritorija - šventas dalykas!
Tokių "supratingų" įstatymų dėka tarptautinė narkomafija Olandijoje jaučiasi puikiai. Šalis iš civilizuotos "žolės" vartotojos virto svarbiausiu pasaulyje heroino perkrovimo punktu. Paskutiniu metu čia įsigalėjo Jugoslavijos mafija - albanai kontroliuoja beveik visą narkobiznį Amsterdame.
O kaip policija? Policija mieliau gaudo eismo taisyklių pažeidėjus. O valdžia? Valdžia padeda policijai uoliai drausminti eismo dalyvius. Neseniai, pavyzdžiui, buvo priimtas įstatymas, jog kurjeriai, vežantys mažiau nei 3 kg kokaino, neturi būti areštuojami. Puikumėlis! Dabar visi jie veža po 2 kg 950 g.
Gyvenimo šeimininkai - suteneriai ir prostitutės
Stoviu parduotuvėje eilėje norėdamas nusipirkti maisto vakarienei. Prieš mane stovintys du vaikinai staiga apkabina viena skitą ir ima bučiuotis. Eilutė juda lėtai, vaikinai bučiuojasi vis karščiau, vis aistringiau, mane jau pykina. Bet, neduok Dieve, parodysiu, kad man tai nepatinka. Prasidės ta pati istorija kaip ir su rasizmu.
Vyrai išdažytomis akimis, vilkį moteriškomis suknutėmis, įsispyrę į aukštakulnes basutes - įprastas vaizdelis. Seks-pasiūlymai, kuriuos turistui už nugaros murma spalvotieji suteneriai kone ant kiekvieno kampo, galvoje nesutelpa: "Mergaitės"? "Berniuko"? "Arkliuko?"
Raudonųjų žibintų kvartalo gyventojai - prostitutės ir jų suteneriai - jaučiasi esą tokie gyvenimo šeimininkai, kad gali įžūliai sudaužyti turisto fotoaparatą ar videokamerą, o patį fotografą įstumti į kanalą. Policija nesikiša. Gyvos prekės vitrinoje lyties neretai nenustatytum nė pagal žinyną - ant vieno ir to pateis individo gali būti ir moteriškų, ir vyriškų ypatumų.
Prostitutės Olandijoje, kaip ir prekeiviai narkotikais, - visų vaivorykštės spalvų. Tiesa, kinės prostitutės linkusios parsiduoti tik kiniečiams, afrikietės - afrikiečiams, turkės - turkams. Ir tik merginos iš buvusios Sovietų Sąjungos pasiruošusios gultis su bet kuo.
Erotikos ir sekso muziejų Amsterdame gausybė. Lankytojams čia gali nutikti pačių netikėčiausių dalykų, pavyzdžiui, juos gali pasitikti manekenas - maniakas ant ratukų ir pasakęs "Hei! Ups!"nuplėš nuo savęs drabužius, demonstruodamas gigantišką lyties organą. Variantas vyrams: plastikinė nimfomanė, kiekvienam vyrui kišanti ranką į kelnes. Bet tai turistams skirtos išdaigos. Mieste nutinka ir "kietesnių" nuodėmių.
Vaikščiojom su draugu po miestą. Žiūrim - Didžiojoje cerkvėje, ji, beje, taip ir vadinasi, skamba muzika. Matom - ten užeina pusnuogės merginos. Simpatiškos. Nustebę nusekėm paskui. Prie įėjimo stovi apsauginis ir šypsosi.
- Jums, vyrukai, ten negalima!
Mes įsižeidėm. Kokia, klausiame, problema? Apsauginis kad suriks: "Jūs pažiūrėkit į afišą. Skaityti mokate? Šiandien, šeštadienį, Didžiojoje cerkvėje - lesbiečių diskoteka".
Ir tada supratau - olandų šventikai dėl pinigų cerkvę išnuomotų nors ir zoofilams.
Neseniai perskaičiau įdomius faktus: per paskutinius dvejus metus olandų sumažėjo 20-čia tūkstančių žmonių. Ir tai esant tokiai pasiutusiai imigracijai! Įsitvirtinti čia paprasta: užtenka pragyventi šalyje 5 metus, turėti darbą, atsakyti prieš komisiją į keletą šabloniškų klausimų, kaip antai įvardyti Olandijos sostinę arba kiek kainuoja kepalėlis duonos?
Kas palieka Olandiją? Atsakau -senbuviai olandai, tie, kurie dar nepametė proto apsirūkę. Tai, kaip taisyklė, kaimų gyventojai, fermeriai, artimi žemei žmonės. Jie nenori daugiau gyventi tame šiukšlyne, kuriuo virto jų gimtoji šalis. Todėl šiandien paprasti Olandijos valstiečiai, pakviesti Australijos valdžios, kuris apmoka ir kelionės išlaidas, renkasi mantą ir su savo karvėmis bei avimis masiškai emigruoja į kengūrų šalį.
