Specialių poreikių vaikai - ne ligoniai
Kad nesijaustų balta varna
Žiūrėti - viena, matyti - visai kas kita
Mažiau gabus, lėčiau mąstantis, įvairių mokymosi negalių turintis vaikas anksčiau lengva ranka buvo "nurašomas" į tokiems vaikams skirtą mokymosi įstaigą, liaudies vadintą be užuolankų - kvailelių mokykla. Specialiosiose, pagalbinėse mokyklose lavinti mokiniai buvo laikomi antrarūšiais. Per pastarąjį dešimtmetį požiūris į įvairių sutrikimų turinčius vaikus gerokai pakito. Kaip sako Marijampolės apskrities pedagoginės psichologinės tarnybos vadovė Jūratė Makauskienė, svarbiausia, kad tokio vaiko tėvai, pedagogai ir bendraamžiai nelaikytų jo ligoniu, nepilnaverčiu. Apie tai su šia specialiste kalbėjosi korespondentė Irena Zubrickienė.
- "Baltomis varnomis" tarp savo bendraamžių pasijutę vaikai dažniausiai pradeda gūžtis nuo aplinkinių, vengia bendrauti, slopina savo jausmus. Kaip jiems reikėtų padėti?
- Pirmiausia - kad tokiam vaikui būtų norinčių padėti, kad vaikas kam nors rūpėtų. Ne taisyklė, tačiau neretai įvairių sutrikimų vaikai turi girtaujančius, valkataujančius, nerūpestingus tėvus. Jeigu dar ir nelaimėlį mokantys pedagogai "nepasidalins", kuris turėtų pirmasis ištiesti pagalbos ranką lėtesnio mąstymo, švepluojančiam ar nuolat liūdinčiam mokiniui, tuomet vaikas tik dar daugiau užsisklęs. Vėliau, praradus daug laiko, padėti nebebus įmanoma, o antrarūšiu ir dėl to atstumtuoju laikytas žmogus greičiausiai pradės teikti "atsakymus" - kasdieniniais jo palydovais taps pyktis, agresija, smurtas, nusikaltimai. Laiku atvestas į Pedagoginę psichologinę tarnybą vaikas (dirbame su asmenimis nuo 3 iki 21 metų amžiaus) pažadinamas gyventi pilnavertį gyvenimą. Neretai tėvai baidosi vien žodžio "psichologas" - jiems tai turbūt asocijuojasi su žodžiais "psichika", "psichas". Tarsi būtų įsitikinę: jeigu jau reikalinga psichologo pagalba, tai į jį besikreipiantis žmogus yra kvailas. Pedagoginėse psichologinėse tarnybose dirbantys specialistai (psichologas, logopedas, specialusis pedagogas), pabendravę su vaiku, įvertina jo intelektą, gebėjimus, išaiškina elgesio ar emocijų sutrikimus bei rekomenduoja specialius mokymo būdus. Vien Marijampolės savivaldybei priklausančiose švietimo įstaigose yra apie 1000 vaikų (iki 10 procentų visų vaikų), kuriems būtina mokytis ir lavintis pagal tik jiems pritaikytą programą.
- Ir buvusi "balta varna" tuomet pradeda derėti savo kolektyve?
- Taip, mūsų darbo patirtis leidžia teigti, kad pagal savo gebėjimus lavinamas vaikas gana greitai atgauna gerą nuotaiką, nes jam pradeda sektis, tampa įdomu mokytis, nebekankina anksčiau gauti neigiami pažymiai, už kuriuos tėvai galbūt bardavo, vadindavo tinginiu, kvailiu, bendramoksliai pašiepdavo, pasityčiodavo. Kartais mūsų specialistai pabendravę išsiaiškina tas vaiko problemas, apie kurias jam buvo gėda pasipasakoti savo mokytojui. Štai - tėvų nesantaika ir skyrybos. Juk ant skyrybų slenksčio atsidūrę sutuoktiniai dažniausiai užmiršta, kad, be jų, pragaru virtusiuose namuose dar yra ir vaikas. Šis jautriai išgyvena tėvų barnius, mato gimdytojus smurtaujančius, neretai pradeda baimintis, kad yra nemylimas, nekenčiamas, nereikalingas. Nelaimingą vaiką, įsitvėrusį minties, jog būtent jis gali būti didžiausia tėvų skyrybų priežastis, apima depresija, kuri net gali pastūmėti savižudybės link.
- Turbūt teko išsiaiškinti ir tėvų smurto prieš vaikus faktų, gal net apie tvirkinamus, seksualiai išnaudojamus vaikus?
- Tvirkinimo faktų mūsų tarnybos darbuotojams dar neteko nustatyti, tačiau susitikimuose su pedagogais kalbamės, kaip, specialistų tyrimų duomenimis, pažinti tvirkinamą, seksualiai išnaudojamą vaiką. Tokie vaikai bijo kurios nors lyties suaugusio žmogaus, vengia bendrauti su bendraamžiais, jiems sunku sutelkti dėmesį, jie būna itin jaudrūs, nenori dalyvauti fizinio lavinimosi pamokose, vengia persirengti kitiems matant, jų žinios apie lytinius reikalus būna netikėtai išsamesnės už kitų. Nuolat ujami, mušami vaikai taip pat skiriasi iš to nepatiriančių bendraamžių - yra atsargesni, baugštesni, labai išsigąsta, kai būna barami ar pravirksta net ir kiti vaikai, sutrinka dėl šalia esančių asmenų netikėtų judesių, nenori eiti į namus, oro sąlygų neatitinkančiais drabužiais kartais stengiasi paslėpti smurto žymes, įtartinai dangstosi. Štai tik mūsų tarnybos darbuotojos, dirbusios su rašymo sutrikimų turinčia mergaite, pastebėjo, kad mokinukė keistai slapsto vieną ranką. Paaiškėjo, kad jai ant piršto buvo į odą įsiveržęs ir pūlinga žaizda virtęs žiedas. Apmaudu, bet nei mergaitės motina, nei jos mokytojai gana ilgą laiką to nepastebėjo. Išsprendus "žiedo problemą", tarsi išgaravo ir daugiau problemų. Žiūrėti į šalia esantįjį nepakanka - dar reikia jį ir matyti.
- Dėkoju už pokalbį.
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotraukoje: Jūratė Makauskienė
2002 04 10
