Ar glostys senolį pagal skelbimą surasta "mieloji"?
- Izoliuotas vienutėje nusikaltėlis būna dešimt parų, o aš turbūt "nuteistas" be kaltės, nes savo "vienutėje" gyvenu jau penkeri metai. Taip pavargau nuo vienatvės, kad jau niekuo rizikuoti nebijau. Man kartais atrodo, kad neegzistuoju laike. Pažiūriu į laikrodį. Matau - septynios. Ir ne visada esu tikras, ar tai vakaro valanda, ar ryto... - apie vienatvės paženklintą savo kasdienybę atviravo marijampolietis Petras Zakarevičius (72 m.), ryžęsis gyvenimo draugę susirasti pasiskelbdamas vietos laikraštyje ir jai už praskaidrintas senatvės dienas pažadėjęs... savo pastogę.
- Ar esate pokštininkas, panūdęs pasmalsauti bei patyrinėti, kiek ir kokių moterų susidomės jūsų skelbimu, ar iš tikrųjų jaučiatės itin vienišas, nors tame pačiame name gyvena ir jūsų dukra?
- Turiu iš viso tris vaikus, ir jie man geri. Šiame name gyvena mano dukra. Ji rūpinasi manimi: nuperka valgio, nuveža pas daktarus, bet nuolat būti su manimi neturi laiko. Mano vaikai yra tokie patys, kaip aš kadaise buvau - veržlūs, ieškantys, netinginiai. Jie turi daugybę reikalų bei darbų ir negali kiekvieną minutę atiduoti man. O man to labai reikia. Kai prieš penkerius metus pasilaidojau žmoną, su kuria gyvenome beveik 50 metų ("auksinių" vestuvių vis dėlto nespėjome sulaukti), pasijutau visiškai vienas. Sėdžiu prie šito lango ir vis prisimenu, kaip gyvenau anksčiau... Auginom vaikus, dirbau finansininku, statėm šituos namus... O kas liko dabar? Radijas ir televizorius. Bet daktarai patarė nepiktnaudžiauti į jį žiūrint.
- Ir štai dabar šią pusę namo žadate atiduoti tai, kuri ateis kartu gyventi ir numarins jūsų vienatvę. Ar nebijote apsimetėlių, aferisčių, kurios šiais laikais tik ir ieško, kaip apgauti patiklius pagyvenusius žmones? Juk jeigu moteris, sulaukusi garbaus amžiaus, neturi savo kampo, tai ją kažkiek jau charakterizuoja...
- Vaikeli, nieko nebijau. Ir žinau, kad rizikuoju - gali ateiti pasižvalgyti vagilė, plėšikė, girtuoklė ar šiaip nemokanti gyventi moteris, bet vienatvė dar baisesnė. Gal sugebėsiu neapsigauti? Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė. Ir anksčiau buvau padavęs skelbimą, bet tokį nemokšišką, kad tik nusispjauti arba pasijuokti beliko - nieko nepešiau. Parašiau, kad noriu susipažinti, bet nieko nepaaiškinau - nei kas esu, nei ko noriu, nei kodėl. Kai pradėjo skambinti vyrai, tai tik tada supratau, kad blogai padariau. Tada dar skambino ir apie dešimt moteriškių - žadėjo ateiti pasikalbėti, tačiau iki šiol dar laukiu. Jeigu ateitų tinkama moteriškė, kuri iš karto "priliptų", tai aš ją vesčiau. Tada jokių testamentų ir turto aprašymų jai nereikėtų - dovanai mano turtą paveldėtų kaip žmona.
- Tai kokią moterį, tėvuk, įsivaizduojate šalia savęs, kad jums tiktų ir patiktų?
- Na, jaunos tai gal ne - kur jau čia man?.. Bet jaunesnės už save tai tikrai norėčiau. Mielos, kad prisiglausti malonu būtų. Ir dar - geros širdies, neskurdžios dvasios, tokios kūrybingos. Pats ir knygas skaitau (tik nelabai jų gaunu), ir sueiliuoti mintis sugebu. Norėčiau keletą savo eilėraščių Vytautui Kernagiui nusiųsti - gal jis juos dainomis paverstų. Aš rašau apie Tėvynę. Ir labai pykstu ant tokių, kurie posmais subjauroja vyro ir moters meilės temą. Kai per radiją ar televiziją girdžiu dainuojant: "Myliu myliu - negaliu, mylėti noriu, šalia miegoti noriu, pabusti šalia noriu...", tai negaliu klausyti! Atrodo, kad ir meilė, ir visas gyvenimas - tai tik lova! Bjauru. Viskas, net ir meilė, - nuvalkiota. Aš su savo drauge norėčiau ir apie politiką pasišnekėti - ja labai domiuosi ir turiu tvirtą savo nuomonę, kuria norėčiau pasidalinti. Mano mieloji turėtų irgi norėti apie tai kalbėti ir tai išmanyti. Noriu bendrauti, kartu vaikščioti - nenoriu būti senas medis, kuris neprigijęs dirvoje ima nykti...
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad vienatvė nebūtų našta.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ Letos KAULINIENĖS nuotr.: - Pensininkas Petras, neradęs mielosios, nesibaidytų ir gero pensionato - tik ne "durnyno"
