Apie atostogaujantį protą
Vasarą pajūryje apstu gyvenimo kontrastų: atsipalaidavę atostogautojai ir dėl jų aktyviai darbymetės prakaitą besišluostantys gelbėtojai. Vienas jų - per 30 metų savo darbo stažą skaičiuojantis palangiškis Kastytis Pesys, Šventosios gelbėjimo stoties viršininkas. Tris klausimus jam pateikė korespondentė Irena Zubrickienė:
- Sakykime, sėkmingai ištraukiate skendusįjį. Ar nebūna pikta, kad ne tik jis savo gyvybe rizikavo, bet tai privertė daryti ir jus?
- Pikčiausia, kai savo gyvybe rizikuoja neblaivūs poilsiautojai. Jie paprastai būna pretenzingi, net agresyvus "ereliai". Neslėpsiu - tuomet kyla noras tokiems ir "užvažiuoti". Atrodo, turėtų džiaugtis žmogus, kad jį gelbstime, būti dėkingas, tačiau net padėkoti užmiršta. Ateina mokytojos, kurių į pajūrį atsivesti moksleiviai buvo atsidūrę akistatoje su mirtimi. Jos dėkoja ir skendusiųjų, ir savo vardu - juk šitokios tragedijos išvengta! Patys išgelbėtieji dažniau pradingsta - gal bijo, kad galim barti, moralizuoti? Užtat mes domimės, kaip medikams sekėsi atgaivinti mūsų ištrauktus asmenis. Kiek mes su tokiais skenduoliais "prisibučiavę" darydami dirbtinį kvėpavimą! Būna, skenduolis vemia gelbėtojui į burną - tuo pačiu nevalingai atsako ir "pavaišintasis" gelbėtojas. Kam tai bjauru, darbą tuoj pat palieka. Aš visada savo vyrams sakau: nereikia galvoti apie tai, kas vyksta kovojant už žmogaus gyvybę. Nes jeigu galvos, ar jam malonu gelbėti, jeigu bėgdamas į pagalbą svarstys apie savo galimybes ir apie savo kailį, toks gelbėtojas (galbūt paleistais viduriais) nepateisins savo vardo. Mums trūksta gerų specialistų. Būna, atsiunčia Darbo birža, o "gelbėtojas" net plaukti nemoka! Toks pas mus eidamas turbūt mano, kad tik virves ar gelbėjimo ratus nešios.
- Ar sapnuojate darbe matytus vaizdus, gal naktimis kankina košmarai?
- Anksčiau sapnuodavau - ypač kai tekdavo toje pačioje patalpoje (mūsų gelbėjimo stotyje) keletą naktų praleisti su neatpažintu skenduoliu. Dabar "sapnų" užtenka realioje kasdienybėje - pavyzdžiui, kai pajūryje tenka spręsti įvairius konfliktėlius su dailiosios lyties atstovėmis. Erzina nepastabiomis apsimetančios poilsiautojos. Štai tokia, bėgdama į bangas, užmeta ant stulpelio, prie kurio pritvirtinta lentelė su užrašu "Maudytis draudžiama", savo sijoną, jos gerbėjas - rankšluostį, o paskui, kai priėję perspėjam, kad privalo laikytis pajūrio taisyklių, žvalgosi nekaltomis akimis vienas į kitą ir tvirtina niekur nematę perspėjančių ženklų. Ogi, sakau, kilstelk sijoną ir perskaityk! Arba - pusnuogės gražuolės bendrame pliaže. Man tai jos netrukdo - net gražu, bet kai kurie poilsiautojai (ypač poilsiautojos) prašo jas perspėti, kad užsidengtų nuogas krūtis - turbūt saugo savo vyrų akis. Prieiname prie tokių nuogalių, paplekšnojame per nuogą vietą, bet jos mažai paiso. Yra Šventojoje ir moterų, ir nudistų pliažai - apskritai pastaruoju metu skirtingų lyčių žmonės tolerantiškesni vieni kitų atžvilgiu. Ne kartą tekę moterų pliaže gelbėti skęstančiąsias - nelaimės liudininkėmis tapusios moterys mūsų ne tik nesidrovi, bet ir atskuba į pagalbą.
- Ar kas rytą, atsisveikinant su šeima, nepersmelkia mintis, kad tai gali būti paskutinis kartas?
- Ką jūs. Išprotėtume, jeigu pasiduotume tokioms mintims! Darbo pradžioje gal ir būdavo tokių nuojautų, bet jos tik trukdo gyventi. Darbas rizikingas, tačiau per mano darbo metus mūsų paplūdimyje vos nenuskendo tik vienas gelbėtojas. O šiaip žinau turbūt tris atvejus - Klaipėdoje, Trakuose, dar kažkur, kai gelbėtojai, šokę į pagalbą skęstantiesiems, nuskendo patys. Tačiau turbūt gelbėtojo kasdienybė ne tokia baisi, jeigu vaikai eina tėvų pėdomis: štai mūsų paplūdimyje 15 metų gelbėtoju dirbančio Leono Tico sūnus Gotlandas - taip pat šaunus gelbėtojas.
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu kuo mažiau grėsmingų situacijų.
