Genedijus SKRIPKA
Antanas Trumpulis nežmoniškai užsinorėjo alaus. Atsidarė šaldytuvą - tuščias. "O ką, dar ne naktis - imsiu ir nueisiu į artimiausią "Maximą". Kas čia man atsitiks", - drąsinosi Antanas.
Dėl visa ko priėjo prie lango, žvilgtelėjo į gatvę. Kažkur už Vilijampolės geso saulėlydis ir čia, Savanorių prospekte, jau klostėsi mėlyni vakaro šešėliai. Mašinų srautas buvo sumažėjęs, tačiau bepročių ar žudikų prie vairo matėsi ne vienas. Todėl reti praeiviai net ir eidami šaligatviais nesijautė saugūs ir baikščiai dairėsi į šalis. "Ar verta rizikuoti dėl butelio alaus?" - Antaną suėmė hamletiškos dvejonės. Bet troškulys buvo viskas. Prieš akis tartum pagunda stovėjo alaus butelis aprasojusiais šonais. Antanas dar kartą pažvelgė į gatvę - eiti ar neiti? Iki "Maximos" - tik vienas kvartalas. Jos reklama švietė iš tolo. Gatvėje nesimatė paauglių, niekas nešaudė, o netoli parduotuvės stovėjo policijos automobilis. "Nagi, ryžkis, Antanai", - gundė velniukas butelio pavidalu.
Ir sugundė. Antanas į kišenę įsidėjo tik tiek, kiek kainuoja du buteliai alaus, ir priėjęs prie durų, pro rakto skylutę žvilgtelėjo į laiptinę. Kiek akys užmatė iki lifto, lyg ir niekas netykojo. Antanas vieną po kitos atrakino visas šešias spynas, nuėmė plieninę grandinę ir atsargiai pradarė seifines duris. Jau buvo beiškeliąs koją per slenkstį, bet lyg nuplikytas šoko atgal: prie lifto artėjo nepažįstamas vyriškis. Antanas prisiminė geležinę taisyklę: jei nori gyventi, su nepažįstamu į liftą nesėsk. Geriausiu atveju būsi "išdulkintas", kiek blogesniu - už visa tai dar gausi peilį į pašonę arba kulką į kaktą.
Kai nepažįstamasis nuvažiavo, žemyn nusileido ir Antanas. Koridoriuje nieko nebuvo ir Antanas išsliūkino į gatvę. Policijos automobilis vis dar stovėjo netoliese, tad vyras pasijuto drąsiau ir pasileido link parduotuvės. Sunkiausia buvo tai, kad reikėjo pereiti gatvę. Šviesoforas mirkčiojo geltona šviesa, tad Antanui teko skuosti taip, kad kulnų neužkliudytų kažkur skubantys juodi, vaikigalių pilni "bemvai". Antanui pasisekė. Kol nuėjo iki parduotuvės jo nepartrenkė automobilis, niekas nenušovė, niekas nepaprašė kad nupirktų plytą ar duotų išmaldos.
Tačiau kelionė namo su dviem alaus buteliais tęsėsi tik iki pirmų krūmelių. Netikėtai Antanas pamatė, kad iš abiejų šonų atsirado dvi žmogystos. Pamatė - ir tuoj pat prasmego kažkur į tamsą...
Atsipeikėjo Antanas nuo baksnojimo į šoną. Su vargu pravėręs akis, jis išvydo, kad baksnoja dailiai nublizgintas pusbatis, kurio savininkas dėvėjo policininko uniformą. Antano širdis suplazdėjo iš džiaugsmo.
- Na, kelkis, girtuokli! Rado vietą gulinėti visas susidaužęs! - policininkas vis skaudžiau baksnojo į pašonę, bet Antanui rodėsi, kad jį glosto pati Yva Zvonkė.
- Mmmane užpuolė ir sumušė... - vos išstenėjo sustingusiu liežuviu Antanas.
- Meluoji, valkata! - policininko balse nebuvo jokio gailesčio. - Pažiūrėk, kaip atrodai! Kruvinas ir dvokiantis alumi. Greičiau kelkis!
- Negaliu... Galva sumušta, - inkštė Antanas.
Policininkas kažką pašnibždėjo į raciją. Po poros minučių kaukdama atlėkė policijos mašina. Du galingi patruliai, filmuojant televizijos kameroms, sugriebė Antaną už rankų ir nutempė į mašiną. Dar po kelių minučių jis jau drybsojo areštinėje.
Tik tada Antaną apėmė didelis didelis džiaugsmas ir palaiminga dvasios ramybė. Čia, už plieninių grotų, jis pasijuto visiškai saugus. Nesvarbu, kad ir nenumalšinęs troškulio...
