šaunus atsakymas globalaus trockizmo propaguotojui venclovai, kuris jau nebėra lietuvis.

o mažiesiems siūlo "modernų" susinaikinimą.
Venclova,vertindamas lietuvių,lenkų, rusų,žydų (seniau dar vokiečių) santykius,sumaišo galios proporcijas. Būtų teisus jeigu rusų ,lenkų ,žydų (vokiečių) būtų tik Lietuvoje, panašiai kaip karaimų. Realybė gi visai kitokia,ir už vargšelių skriaudžiamų mūsų mažumų pečių visai netoli stovi daugumos, kiekybiškai,fiziškai ir kultūriškai nepalyginamai galingesnės už visą lietuvių tautą . Kodėl Venclovai taip rūpi mažumos tautų,kurioms lietuviai kuo mažiausiai tegali pakenkti ,o tie patys karaimai kažkaip rodos nė nešmėstelėjo kontekste ? Vadinasi Venclova užjaučia ir gina nuo lietuvių tik stipresnius už lietuvius?

darbas

dėkui administratoriui, kad pastūmė reklamas į šoną ir nebetrukdo skaityti straipsnių.

Dėkui už pareklamavimą:) Perskaičiau R.Gudaičio straipsnš. Gal kiek ir reiktų jį patrumpinti, bet visgi jis yra pats taikliausias iš visų. Na, kad ir ši citatėlė:

"Aš suprasčiau, jei dūstama būtų dėl tikrų mūsų gyvenimo blogybių: nekompetentingos ir diletantiškos valdžios, korupcijos ir nemeilės žmogui, savo tėvynainiui, dėl piktžaizdžių, gerai atrodančios oficialios tikrovės ir realaus gyvenimo. Į straipsnio kontekstą prašyte prašosi viena nutylima Antikos asmenybė – Periklis, juk Lietuvai reikia išmintingo valdymo, protingos ir atsakingos demokratijos. Periklio, to demokratijos tėvo, dvasios labai stinga „Šiaurės Atėnams“, ir, jeigu autorius dėl to dustų, reikėtų tučtuojau pasirūpinti deguonimi, kadangi būtų pataikyta pirštu į akį. Ne, aimanuojama, dejuojama, pergyvenama dėl Arvydo Juozaičio, Romualdo Ozolo, Vytauto Radžvilo – šie žmonės, esą, ne tik nepriima globalios ir liberalios ideologijos postulatų, bet ir drįsta ginčytis su jais, tais postulatais. Jie netolerantiški, archajiški ir nelaisvi. Dėl tokių pažiūrų laisvoje Tėvynėje autoriui kaip mat ima stigti oro, ir tai rimta Lietuvą kamuojančios negalios diagnozė."

arba šita:
"Leiskite „reflektuoti“ kai kuriuos teiginius. Kalbama apie dvi stovyklas – vieną mielą autoriui, neva artimą Sokratui ir antrą, o ši visokeriopai stoja už provincializmą, priešinasi eurointegracijai ir globalizmui, kuris esąs visuotinis, amžinas ir nekvestionuojamas gėris. Pirmoji simpatijų, privalumų, ateities šaltinis, antroji, esą, daug ką paveldėjusi iš sovietinės sistemos. Vienai nesigailima pagyrimų, antroji karikatūriška. Pirmoji, esą, niekados nerašytų „donosų“ (argi – o kas puola skųsti Lietuvą menkiausiai progai pasitaikius ir skaito pareiškimus iš eurotribūnų, kaip jiems, tikriems ir atsidavusiems Lietuvos europiečiams, sunku ginčytis Lietuvoje, kaip čia jų, vargšelių, niekas nesupranta, kliudo, kas trina rankas pirmai progai pasitaikius: štai dabar tai Europa jums pasakys! – pavadinkime tokį elgesį angliškai, tačiau jis liks nė kiek ne menkiau koktus)."

arba šita:
"Pamokslus, kokie santykiai turėtų būti su rusais, lenkais ir žydais, turėtų analizuoti tie, kurie lemia mūsų užsienio politiką. Man rūpi kitas aspektas. Kodėl mes, kodėl Lietuvos valstybė, esą, nuolatos klysta? Kodėl reikalaujama nuolatinių atsiprašinėjimų už nesamas nuodėmes? Gal mes nuo LDK laikų nesame tolerantiški kitoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms, gal mes nelaikome jų broliais? Gal mūsų įstatymuose ir praktikoje esama diskriminavimo ar nelygiateisiškumo apraiškų? Gal Lietuvos valstybė atsisako mokėti kompensacijas už prarastą turtą? Gal dešimtis kartų nebuvo apgailestauta ir atsiprašyta? Ar raidė „w“ pavardėse įrodo kažkokią skriaudą? Šie provokatyvūs Tomo Venclovos pasažai tikrai patiks užsienyje, o Lietuvoje jie gali prisidėti tiktai prie tautų santykių komplikavimo. Kam patinka pilti vandenį ant šito malūno rato, tas straipsnį laikys po ranka: teisingai lietuvis rėžia teisybę į akis lietuviams!
...Kai legenda dūsta, o gyvenimas vis tiek gražus, mes sugrįžtame į Šventaragio slėnį išsiaiškinti, ką pasakė išmintingasis Periklis su mylima savo Aspazija Nežinomam Lietuvių Diogenui, mastančiam Lietuviškoje statinėje ir kodėl stratego vėlei Lietuva neatrodo beviltiškas barbarų kraštas...
- Kol jūsų neišspausdino „The Economist“ ir kol apie jus nepranešinėja kas dešimt minučių ekstra žinių laidose visi lietuviški televizijos kanalai, kol netapote įžymybe ir žvaigžde,- maloniai tarė Periklis angliškai, - tol jūs esate, niekas, Diogenai."

Šiaip tai reikėtų ponuliui pasidomėti filosofijos istorija prieš puolant ginti T.V. Sokratą aišku nuteisė strepsiadai, bet tai jie padarė sukurstyti sofistų, pikčiausių Sokrato priešininkų, paskleistų gandų. Sofistai buvo tokie klajojantys "išminties mokytojai" pagal šių dienų supratimą - INTELEKTUALAI, kurie už savo paslaugas iš visuomenės susirinkdavo nemažus pinigus - šiandienos terminais kalbant - "grantus", ir Sokratas su savo tiesos ieškojimu darė jų bizniui didžiulę žalą... Kai Sokratui orakulas apskelbė, kad šis esąs išmintingiausias tarp žmonių, o šis aiškiai žinojo, kad jis pats (Sokratas) nieko nežino, jis pradėjo visų sutiktų klausinėti... apie esminius dalykus. Tame tarpe ir sofistus. Ir savo klausimėliais jis demaskavo visos jų pardavinėjamos "išminties" tuštumą... Taigi sofistai ir pakurstė liaudį nuteisti sokratą, paskleidę nelabai grąžius gandus apie jo vykdomą "jaunimo tvirkinimą"... Taigis, Donskis ir Tomas Venclova šiuo atveju yra Sokrato priešininkų sofistų kolegos, o ne Sokrato filosofijos gynėjai. Sokratui nerūpėjo tariama "laisvė" - jis buvo laisvas savojoje tiesos paieškoje ir netgi gerdamas nuodų taurę. Sokratas nebūtų bėgęs iš Lietuvos kaip Tomas Venclova, o būtų likęs čia ir gynęs tiesą čia - kaip Gudaitis...

Tai dusimo seansai dar nesibaigė? T.Venclova suteikė vietiniams a la intelektualams galimybę intelektualiai pasimasturbuoti viešojoje erdvėje. Senas patyręs vilkas, žino ką daro... užsiima intelektualiu tvirkinimu, būkite atsargūs:-) Daugeliui patinka toks užsiėmimas. Tik jau darosi nuobodu ir panašu į elementarų smegenų plovimą.

šaunus komentaras, be pagiežos, be savo asmens kėlimo, išanalizuotas ir profesionalus, be Lietuvos, kaip šalies ir žmonių keiksnojimų ir įžeidinėjimų. Kad visi komentarai tokie būtų, būtų malonu juos skaityti. Dėkui. Esate retas komentatorius, bet įsiminantis.

Visu pirma Aristofanas pamate ir atvaizdavo naturalu gyvenima, kuriame be tradiciniu vertybiu ir mastymo nieko negalima pasiekti. Tradicines vertytbes yra tas pagrindas, kuris buvo gautas is anksciau mastant ir pasitvirtino gyvenime. Taciau tas tradicinis pagrindas yra ta baze nuo ko ir eina tolesnis mastymas ir nauju tradiciniu vertybiu kurimas ir ta grandine eina be galo. Matymas - tradicines vertybes - mastymas - tradicines vertybes na ir taip toliau. Taigi nera jokio pagrindo tureti tik vien mastyma be tradiciniu vertybiu. Sokratas taip pat maste tradiciniu vertybiu kategorijomis ir kai kurie su tomis nuostatomis, kurios gimde naujas vertybes, eme tradiciniu vertybiu puoseletojai nesutikti. Tame ir yra tradiciniu vertybiu konservatyvumas, kad nori islikti stabiliu, kaip kad gero namo pamatas. Ir kas bebutu, jei kas nori sugriauti ta pamata , tai tas turi buti ir nubaustas, na kaip Sokratas. Ir visai del to nereikia verkti, bus tu sokratu, bus ir tradiciniu vertybiu saugotoju ir taip bus per amzius. Nereikia isikibti vieni kitiems i atlapus, to pacio gyvenimo veikejai esame. Pavojingi viepusiski, na tokie kaip Laucius, Venslova, Donskis...jie megsta i viena dudele pusti, i viena puse, kur galingesnis papucia. Jau vien Laucius yra visam laikui juokingas "sokratininkas", kuris norejo itaisyti Lietuvai vien sarasinius rinkimus i Seima, kaip Rusijoje. Stai tau ir sokratininkas, tikras plagiatorius pacia blogiausia prasme, nes reikia is vis ir puse sarasiniu rinkimu atsisakyti, uztenka vienaveides parsidavusios oligarchams politikos. Taugi cia nematau intelektualines diskusijos....matau viesa personu saves demonstavima ivilkta lyg ir i mastytoju kiauta, o is tikro tik papugu ciulbejimas. Manau Gudaitis kirto derama atkirti pseudointelektualui Venslovai, bet tai nereiskia, kad Gudaitis nemastytojas. Jis yra Sokratisko ir Strepsiadino proto lydinys, na kaip ir turetu buti pas tikra intlektuala, matanti gyvenima pilnumoje.

Venslova nepamirsta klijuoti etiketes kitaip mastantiems kaip pseudointlektualai, lyg pats butu tas tikrasis intelektualas, o is tikro tai liumpeniskos mastysenos atstovas, nes jam tas Aristofano veikalas tiesiog filosofiskai neikandamas ir tiek. Taigi svarsto, bando suvokti, vadinasi masto ir sako.....wow, koks as pazangus esu...na saves parodymas, tiesiog sakant saves viesas demonstravimas ir kitiems priminimas, koks esas protingas. Ogi pirma reikia daaugti iki Aristofano ir tada pradeti diskusija.