Velykų sala - pati nuošaliausia vieta pasaulyje. Artimiausia sausuma jos gyventojams - tai padangėje šviečiantis mėnulis ir planetos. Norėdami įsitikinti, jog žemynų esama ir arčiau, jie turi nukeliauti daug tolimesnį kelią, negu bet kuri kita tauta. Dėl to jie taip sutapę su žvaigždėmis, kad jų vardus žino geriau, negu mūsų planetos miestų ir šalių pavadinimus. Iki artimiausios salos - 2 000 kilometrų, o iki žemyno - net 4 000. Dabar iš Santjago į salą lėktuvas atveža egzotikos ištroškusių turistų. Visų jų tikslas vienas - pamatyti šimtus akmeninių žmones vaizduojančių statulų. Kam jos buvo statomos - niekas nežino iki šiol.
Nežinomi skulptoriai
Norvegų keliautojas ir tyrinėtojas Turas Hejerdalas rašė: "Toje tolimoje saloje, į rytus nuo saulės ir į vakarus nuo mėnulio, žmogus kadaise įvykdė vieną nuostabiausių savo sumanymų. Niekas nežino, kas buvo tie žmonės, niekas nežino, kam jie šitai darė. Tai buvo labai seniai - Kolumbas dar nebuvo parodęs kelio į Ameriką baltajam žmogui, dar nebuvo atvėręs tyrinėtojams didžio ir nepažįstamo Ramiojo vandenyno vartų. Kai europiečiai manė, jog pasaulis baigiasi prie Gibraltaro, drąsūs kito kontinento jūreiviai pasaulį pažinojo nepalyginamai geriau. Jie raižė skersai ir išilgai beribes ir neištirtas vandenyno platybes į vakarus nuo tuščių Pietų Amerikos pakrančių. Toli vandenyne jie rado žemę, pačią nuošaliausią salelę visame pasaulyje. Čia jie išlipo į krantą, išsiaštrino akmeninius kirvius ir ėmėsi vykdyti vieną iš nuostabiausių praeities inžinerinių projektų. Jie nestatė rūmų, nestatė nei užtvankų, nei uostų. Jie kūrė milžiniškas akmenines žmonių figūras, aukščio sulig namu, o sunkumo kaip geležinkelio vagonas. Daugybę tokių figūrų jie gabeno per kalnus ir klonius ir statė jas ant masyvių akmens terasų po visą salą."
Kaip jie galėjo visa tai padaryti, dar neatėjus technikos amžiui, niekas nežino. Bet šiaip ar taip didžiulės figūros, užgoždamos dangų, stovėjo ten, kur buvo norėta jas pastatyti, o jas sukūrusi tauta dingo. Beveik prieš du tūkstančius metų statulas iškalę skulptoriai turėjo labai neįprastus pozuotojus. Figūrų su tokiomis didelėmis galvomis ir ištįsusiomis ausimis niekur daugiau pasaulyje nėra. Tyrinėtojus stebina ir tai, kad visi šie akmeniniai keistuoliai, o kai kurių aukštis net 21 metras, žiūri į dangų. Kai kas dėl to net teigia, kad šias skulptūras sukūrė bei pastatė ateiviai iš kosmoso.
Kada žmonės atvyko į salą?
Norvegų archeologas Turas Hejerdalas teigė, kad į salą pirmieji žmonės atvyko iš rytų, iš Pietų Amerikos, prieš inkų laikus. Tačiau yra mokslininkų, kurie teigia, kad salos gyventojų protėviai atkeliavo iš Polinezijos. Maždaug nuo 400 metų prieš Kristų jie darydavo prie kranto akmenines laidojimo pakylas - ahu - prieš kurias statydavo meistriškai aptašytus akmenis. Vėliau norėdami pagerbti protėvius pradėjo skaptuoti statulas ir statyti jas ant ahu. Sala klestėjo apie 600 metų. Kai pristigo medienos, gyvenimas labai pasunkėjo - nebuvo iš ko daryti valčių, statytis namų. Nelikus medžių, nuskurdo dirvožemis, o sumažėjus derliui - nebebuvo maisto. Prasidėjo karai. Karo grobis - moterys ir vaikai - buvo suvalgyti.
Kad sala ištuštėjo dėl medienos stygiaus, patvirtino ir pati paskutinė saloje dirbusi Havajaus universiteto mokslinė ekspedicija. Jie netgi nustatė, kad dėl tropinių miškų išnykimo kaltos polinizietiškos žiurkės. Graužikai suėdė visas palmių sėklas. Žiurkių čia buvo milijonai, nes saloje jos neturėjo jokių priešininkų. Išnykus medžiams, dirvą apėmė erozija, ir žemdirbystė tapo neįmanoma.
Pavadinimo autoriai - olandai
Iki šiol net nežinomas ir tikrasis salos vardas. Patys salos gyventojai ją vadina Rapanui. Seniausiose legendose ji vadinama Te Pito o te Henua, arba Žemės Viršūnė. Dar vienas pavadinimas - Akis, žiūrinti į dangų, arba Dangaus riba. Velykų sala ją pavadino europiečiai. Kai 1722 metais olandas Rogeveenas su savo bendrakeleiviai čia atplaukė, buvo Velykų vakaras. Išlipę į krantą, olandai pamatė milžiniškas statulas. Admirolas Jacobas Rogeveenas grįžęs į Europą pasakojo, kad salos gyventojai prieš tuos milžinus uždegdavę laužus, sutūpdavę aplinkui ir pagarbiai nulenkdavo galvas. Olandai pastebėjo, kad daugelio salos gyventojų ausys buvo dirbtinai pailgintos. Daugelis buvo visiškai nuogi, o jų kūnai ištatuiruoti paukščiais ir kažkokiomis keistomis būtybėmis. Gyventojai laikė tik vištas, jokių kitų naminių gyvulių neturėjo. Augino bananus, cukrašvendres, o daugiausia saldžiąsias bulves, kurias olandai savo užrašuose vadino salos gyventojų kasdienine duona.
Praėjo beveik 50 metų, kol svetimšaliai vėl aplankė salą. Tai buvo du ispanų burlaiviai. Ispanai pastatė kryžius ant visų trijų kalno viršūnių ir paskelbė salą Ispanijos teritorija. Taip Ispanijos karalius tapo pirmasis salos valdytojas, o jai buvo suteiktas naujas pavadinimas: San - Karlo sala. Visa, ką salos gyventojai gavo dovanų ir ką pasivogė, dingo be pėdsakų. Kadangi vietovė buvo atvira ir be augmenijos, ispanai įtarė, kad saloje esama požeminių slėptuvių.
Sekantys į salą atvyko anglai, vadovaujami paties kapitono Kuko. Jo įguloje buvo jūreivis havajietis, kuris galėjo susikalbėti su saliečiais polineziečių kalba. Pasak jų legendų, į salą juos atvedęs vadas Hotu Matua, ir nuo to laiko praėjusios 22 kartos. Kukas saloje rado labai mažai gyventojų, jie buvo suvargę ir paniurę. Kuko bendrakeleiviai nutarė, kad po ispanų apsilankymo salą bus ištikusi kažkokia nelaimė. Ir Kukas įtarė, kad dalis žmonių yra pasislėpę po žeme.
Nepraėjus nė dvylikai metų po Kuko, saloje buvo sustojęs prancūzas Laperuzas. Šį kartą saloje buvo daugybė žmonių. Pagaliau Laperuzui buvo parodyti siauri akmeniniai tuneliai. Ir ispanai, ir Kukas teisingai galvojo, kad gyventojai turi įsirengę požemines slėptuves.
Laikas bėgo. Retkarčiais, su daugelio metų pertraukomis, pro šalį plaukiantys laivai trumpam sustodavo prie salos, ir ateiviai įgijo gyventojų pasitikėjimą. Bet kartą įvyko nelaimė. Iš Peru salos atsidanginusi septynių burlaivių flotilija gyventojus paėmė į nelaisvę. Burlaiviai išplaukė iš salos išsiveždami tūkstantį vergų kasti guano. Apie tai sužinojęs Taiti vyskupas sukėlė triukšmą - dalis vergų buvo sugrąžinti atgal.
Civilizacijos blogybės
1888 m. salą prisijungė Čilė. Ir čia atsitiko tas pats, kas ir eskimų, indėnų kraštuose, kitose Pietų jūrų salose: civilizacija pakeitė senąją Velykų salos kultūrą. Iš pradžių vietiniai augino avis ir gyveno be didelių rūpesčių. Tačiau 1954 metais ramybė baigėsi. Salą atrado turistai. Juos čia viliojo akmeniniai stabai. Bet turistinis bumas didelės laimės neatnešė.
Rimtai susirgti - nelaimė visiems, tačiau susirgti saloje - tragedija. Saloje trys gydytojai suteikia tik pirminę pagalbą. Artimiausia ligoninė žemyne už 4 000 kilometrų, Čilės mieste Valparaiso. Ten skrendama ir gimdyti. Kelionę municipalitetas apmoka tik patiems sunkiausiems ligoniams.
Saloje visi laukė televizijos, kad susipažintų su tolimuoju pasauliu. Pirmasis televizorius pasirodė 1975 metais, bet tai irgi išėjo ne į naudą. Tuo laiku 70 proc. saliečių kalbėjo rapanui kalba. Dabar vietine kalba kalba tik 12 proc. salos gyventojų. Nuo gimtosios kalbos žmones atpratino ispaniškai kalbanti televizija. Blogiausia, kad ir ispanų kalba maišyta. Išvykę mokytis į žemyną, vaikai neišlaiko egzaminų, nes nemoka tikrosios ispanų kalbos. O vieninteliame saloje esančiame licėjuje nėra vadovėlių rapanui kalba. Licėjus buvo pastatytas 1950 metais. Pagal projektą jame turėtų mokytis 400 moksleivių, bet mokosi beveik dvigubai daugiau. Kiekvienais metais apie 150 jaunų saliečių išvyksta mokytis į universitetus. Tie, kuri lieka, neturi nei specialybės, nei ateities. Jiems du keliai: gatvė arba sunkus fizinis darbas. Jaunimas to neištveria ir griebiasi butelio. Galėtų padėti psichologai, psichiatrai, bet saloje jų nėra. Iš žemyno niekas nenori važiuoti lyg į tremtį.
Saloje vystomas turizmas, bet per daug plėstis irgi nėra vietos. Vietiniai bijo, kad gali nesuvaldyti didelio turistų srauto, gali nukentėti skulptūros. Kol kas į salą iš Santjago kas penkios dienos atskrenda lėktuvas ir keturis kartus per metus atplaukia laivas. Laivai galėtų atplaukti ir dažniau, bet nėra tinkamo uosto.
Trūksta ir dirbamos žemės. Velykų saloje gausiai dera arbūzai, ananasai, mango, avokadai, bet nėra kur jų sodinti. Mažuose sklypeliuose žmonės augina tik tai, kas būtina. Kita vertus, užauginus daugiau nebūtų kur parduoti, nes nuvežti į žemyną kainuotų didelius pinigus.
