Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Kad mudu su vyru likome kvailių vietoje - nieko baisaus, - liūdna gaida su "Akistatos" korespondente pradėjo pokalbį Jurbarke gyvenantys Liudmila ir Vidmantas Masiulevičiai. - Tačiau kokia gėda prieš tuos žmones, kurių pagalbos prašėme, kuriuos įtikinėjome, kad tai tikrai nelaiminga, skubios ir kuo didesnės paramos verta šeima...
Šie skaudūs, bet teisingi žodžiai buvo ištarti apie Jurbarko rajone, Paskynuose, gyvenančią Linos ir Zigmo Žabarauskų šeimą, kuri Lietuvoje išgarsėjo prieš porą metų, atsitikus didelei nelaimei - į verdančio vandens katilą įkritus ir pusę kūnelio smarkiai apsiplikius penkiamečiui Žabarauskų sūneliui Donatui. Ir nors netrukus paaiškėjo, kad trauminio šoko ištiktam mažyliui tėvai kone pusę paros kažkodėl delsė kviesti medikus, tuo tik dar labiau komplikuodami vaiko būklę, Donato tragedija taip sukrėtė visuomenę, jog niekas nepuolė apsileidėlių tėvų smerkti - tik stengėsi kuo daugiau nelaimingai šeimai padėti... Ypač skurdžiai gyvenančios Žabarauskų šeimynėlės adresu iš įvairiausių Lietuvos kampelių ėmė plaukti siuntinukai ir piniginės perlaidos, į kiemą kone kasdien įsukdavo gėrybių pilni automobiliai. Ir kaip nepadėsi, jei žiniasklaidai ar TV laidų autoriams nelaimingi tėvai tik ir guodėsi, kokie brangūs šešias odos persodinimo operacijas iškentusiam Donatėliui reikalingi gydomieji tepaliukai, skundėsi, jog ne visi vaikai (kurių šeimoje - keturi) turi kuo apsirengti ar apsiauti, jog miega ant plytomis paaukštintų suplėkusių, žiurkių nugraužtų čiužinių, jog ne visada ant stalo yra duonos...
Tėvų apetitas augo...
Donatėlis pamažu sveiko, aplinkinių parama slopo... Tikėjęsi būsiantys remiami visą gyvenimą, Žabarauskai neslėpė nusivylimo. Reikalai pasitaisė, kai pernai, Naujųjų metų išvakarėse, per vieną TV laidą vėl buvo prisiminta Donatėlio tragedija.
- Jau ruošėmės miegoti, bet dar nusprendėme pažiūrėti televizorių, - prisiminė Liudmila ir Vidmantas Masiulevičiai. - Kaip tik rodė Donatėlį. Nors buvo jau po Kalėdų, žurnalistė vaiko paklausė, ko šis norėtų, jei toji dar sutiktų Kalėdų Senelį. Donatas pasakė: "Kad padovanotų mašinėlę ir taukų". Po šitų "taukų" abu su vyru apsipylėme ašaromis...
Sutuoktiniai akimirksniu apsisprendė imtis šią šeimą globoti, kiek galint jai padėti. Veikli, energinga Liudmila (tuo laiku ir ji, ir jos vyras dirbo turguje, prekiavo mėsa) per pusdienį iš kitų turgaus prekeivių, pažįstamų ir draugų surinko ne tik pilną dėžę mėsos gaminių ir kitų maisto produktų, bet ir nemažai pinigų. Tą pačią dieną visos šios gėrybės atsidūrė ant Žabarauskų stalo.
Kaip prisiminė Liudmila, išvydę į kiemą įsukusį dovanų prikrautą automobilį, Lina ir Zigmas, aišku, apsidžiaugė, bet drauge neslėpė apmaudo: kas, girdi, iš tos vienkartinės paramos - va kad nuolat kas remtų...
Apimta altruistinių jausmų Liudmila vėl puolė ieškoti Žabarauskams labdaros. Jurbarkiečiai geranoriškai atsiliepė į jos kvietimą - aukojo ir maisto produktus, ir pinigus, ir nereikalingus, bet dar geros kokybės buities daiktus. Jau kitądien Liudmila iki stogo prikrautą savo automobilį vėl nuvairavo į Paskynus. Ir... rado Žabarauskus prisigėrusius! Nors širdį persmelkė bloga nuojauta, Liudmila viską "nurašė" artėjančių švenčių laukimui - visiems, girdi, norisi atsipalaiduoti. Juolab kad netikėtai užklupti smirdintys alkoholiu, Lina ir Zigmas prieš savo geradarę puolė ant kelių ir snarglėdamiesi maldavo atleisti, tikino, kad daugiau to nebus...
Į Paskynus - labdaros siuntų karavanai
Liudmila ir toliau reguliariai, kiekvieną savaitgalį, važinėjo pas Žabarauskus. Aišku, ne tuščiomis. Daugybę turtingų verslininkų visoje Lietuvoje pažįstanti moteris Žabarauskams išrūpino naujutėlaites lovas, televizorių, didžiulį šaldytuvą, rūbų spintą, natūralaus medžio stalą su kėdėmis, nekalbant jau apie "smulkmenas" - drabužius, apavą, buities reikmenis, maisto produktus... Žabarauskams skirtų labdaros siuntų sąrašuose - ir nuodai žiurkėms (kurios į trobą įlįsdavo pro kiaurus sienojus), ir žibalas karvei nuo utėlių, puodų šveitimo priemonės, net cigaretės!
- Ant trobos langų kabojo apdriskusios užuolaidos - pasiuvau naujas; Donatėlis išaugo gydomąjį kostiumėlį - sėdau ir pailginau petnešėles; Lina nemokėjo užkonservuoti atvežtos mėsos - pasiraitojau rankoves ir pritroškinau galybę stiklainiukų, - vardijo Liudmila. - Galvojau, iš kur vaiknaminei tai mokėti...
Kol Liudmila kantriai mokė Liną, kaip tinkamai prižiūrėti vaikelius ir tvarkytis namuose, vyras Vidmantas ruošė žiemai malkas (sausuolius vilko iš čia pat ošiančio miško), tvarkė apleistą kiemą, pjovė ir dorojo Žabarauskams paaukotas kiaules, lopė tvartelį...
O gal ir blogai, kad Masiulevičiai viską darė už Žabarauskus? Kad, užuot įteikę meškerę, paduodavo jau sugautą žuvį? Ar tokia pagalba tinginių neišlepino dar labiau?
Masiulevičiai anuomet sakė apie tai negalvoję - padėję iš gailesčio, tikėdamiesi, kad apkiautę sugyventiniai - tiesiog žiopli, "vargo pelės". Dėl to esą ir nekreipę dėmesio, kad tiek Lina, tiek Zigmas, Masiulevičiams plušant iki prakaito, tik tupinėję aplink ir guodęsi dabar jau žinosiantys, kaip ir ką daryti. Na, o kai po kurio laiko Žabarauskai buvo imti spausti prie darbų, nieko iš to neišėjo. Kaip nepavyko Zigmo įtikinti, jog uždirbtus pinigėlius reikia skirti šeimai. Gavęs atlyginimą už pavienius darbus seniūnijoje, Zigmas viską pragėrė tą pačią dieną.
Liudmila užsimerkdavo prieš tokį sugyventinių nemokšiškumą ir toliau ieškojo būdų jiems visokeriopai padėti. Veikli moteris skubiai sutvarkė Linos skyrybų su vyru dokumentus. Anksčiau Lina buvo ištekėjusi už Zigmo brolio, kuris ją labai skriausdavo; kai smarkuolis už kito brolio nužudymą pateko į kalėjimą, Lina sumetė klumpes su dar kitu Žabarauskiuku, Zigmu, o nuo pirmojo vyro susilauktus keturis vaikelius atidavė globoti valstybei. Tik tada, teisiškai įforminus ištuoką, Linai buvo pradėta mokėti socialinė pašalpa. Dar pridėjus pašalpas už vaikus, susilauktus nuo dabartinio gyvenimo draugo (Zigmo), Žabarauskai kas mėnesį ėmė gauti per 1 000 litų. Pajamos dar padidėjo, kai Liudmila Donatėliui išrūpino invalidumo pašalpą...
Kaime su tiek pinigų, dar turint karvutę, žemės, daržą, šiltnamį - jau galima gyventi kaip bajorams. Tik nereikia tingėti.
- Atrodė, viskas eina į gera, - toliau pasakojo Liudmila. - Vyras Vidmantas susiruošė į Angliją, už dalį ten uždirbtų pinigų planavome Žabarauskams nupirkti arklį. Juk kaime be tokio gyvulio - prapultis...
Perpildė kantrybės taurę
Masiulevičiai ir toliau būtų šelpę bei globoję Žabarauskus, jei ne pasklidusios negražios šnekos. Liudmila išgirdo, neva Žabarauskai visą savaitę "baliavoja", o penktadienį nusiprausia, apsitvarko ir ramūs laukia Liudmilos su pilnais krepšiais. Susinervinusi moteris nusprendė Žabarauskus aplankyti vidury savaitės, netikėtai, ir buvo šokiruota: Lina ir Zigmas vos pastovėjo ant kojų, išgąsdinti vaikai slėpėsi po stalu... Vėl abu girtuokliai krito ant kelių, vėl ėmė atsiprašinėti. Tąkart Liudmila sakė nedorėlius kaip reikiant paauklėjusi.
Ir net po tokio akibrokšto Masiulevičiai nenusigręžė nuo Žabarauskų! Tiesa, gailėjo jau ne sugyventinių - tik jų vaikų. Buvo pakeista lankymosi pas šiuos varguolius taktika - Liudmila Paskynuose pasirodydavo bet kuriuo metu, netikėtai. Nepajėgdami atsispirti alkoholiui Žabarauskai nuo savo geradarės pradėjo slapstytis: tik pamato artėjantį Liudmilos automobilį - ir visi į mišką! O kai sykį Zigmas per girtumą pasprukti nesuspėjo, ėmė piktai burnoti! Girdi, ko tu čia mane šantažuoji, kreipsiuosi į TV pagalbą! Atvežei maisto - ir sukis atgal!
Tai buvo paskutinis lašas į Liudmilos kantrybės taurę. Tapo aišku, kad alkoholikus perauklėti - ne Liudmilos ir Vidmanto jėgoms. Daugiau į Paskynus Masiulevičiai nekėlė kojos.
- Dabar mes ir patys iš savęs šaipomės, - prisipažino Liudmila. - Tiek laiko sugaišta, tiek benzino išvažinėta, tiek suaukota, o viskas kaip į balą...
Reikia gelbėti vaikus
- Apmaudu, kad pusę metų "kytri durniai" Žabarauskai mudu su vyru vedžiojo už nosies, - piktai svarstė Liudmila. - Mes jų gailėjome, o jie mūsų gerumu naudojosi. Tiek daug padėjome, o nė karto neišgirdome "ačiū"...
Dar labiau Liudmilą įskaudino tai, kai po kurio laiko Jurbarko turguje sutikti Zigmas ir Lina prašnypštė pro šalį net nepasilabinę.
- Man dabar jau tas pat, kaip tie netikėliai versis, - svarstė L. Masiulevičienė. - Tačiau dėl vaikų labai skauda širdį... Kaip jie skursta, kokį gyvenimą mato...
Masiulevičių nuomone, visus keturis vaikelius reikėtų kuo greičiau iš Žabarauskų atimti. Nes tinkamai neišauklėti ir neišmokyti jie užaugę paseks nedorų gimdytojų pėdomis.
- Ir aš pritarčiau vaikų apgyvendinimui valdiškuose namuose, - pasakė Šimkaičių seniūnijos socialinis darbuotojas Egidijus Petryla, Žabarauskų šeimą pažįstantis kaip nuluptą. - Bet tokius klausimus sprendžia ne seniūnija, o Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tarnybos darbuotojoms, matyt, atrodo kitaip...
Anot E. Petrylos, seniai aišku, kad iš šitos porelės nieko gero nebus, kad jiedu moka tik prašyti ir reikalauti - patys nejudina nė piršto. Tinginiai. Apsileidėliai. Girtuokliai. Bet labai gudrūs. Net ašarą išspaudžia prisiekinėdami "labai mylį" vaikus, o seniai užmiršę atžalas iš ankstesniųjų santuokų (Lina, kaip minėta, nuo pirmojo vyro yra pagimdžiusi keturis vaikelius, o Zigmas su pirmąja sulaukęs net aštuoneto!). Ir kaip šie rūpės - juk už vyresnius valstybė pašalpų nemoka!
Ne tėvai - Šimkaičių seniūnė, gydytoja ir socialinis darbuotojas rūpinasi sunkiai apsiplikiusio Donatėlio vizitais pas gydytojus į Kauną. Tėvai nenori, kad nuo Donato kūno greičiau pranyktų baisių nudegimų randai. Mat kai buvo pranešta, kad Donatėliui reikės dar vienos randų šalinimo operacijos, tėvas esą pareiškė dar pagalvosiąs, ar duoti tam sutikimą! Juk paskui gali atimti vaikui skirtą negalios grupę, taigi ir pinigus!
E. Petryla sakė, kad nenustojantiems lėbauti Žabarauskams pašalpos už vaikus jau nebeduodamos į rankas - perkami maisto produktai, apavas, drabužėliai. O štai už Donato negalią pinigus pasiima motina. Tokie įstatymai...
