Kartą mano žmona sudaužė stiklinę ir šukėmis smarkiai susižalojo ranką. Apibintavome ją ir važiuojame į ligoninę. Užeinam į traumatologinio skyriaus priimamąjį. Koridoriuje sėdi apsiverkusi pagyvenusi dama, greta jos ant neštuvų guli vyras - su kepure, striuke, batais, tik labai jau neįprasta poza. Kabinete prie stalo kažkokius popierius rašinėja moterytė baltu chalatu.
- Ar jūs gydytoja? - klausiu.
- Ne, gydytojas išėjęs. Pasėdėkit, jis turėtų tuoj sugrįžti.
Sėdime, laukiame. Praėjo dvidešimt minučių. Gydytojo vis nėra, o žmonai kraujas iš rankos net per tvarsčius persisunkęs, kapsi ant grindų. Kreipiuosi į moteriškę baltu chalatu:
- Gal jūs galite padėti nukentėjusiajai, kol ateis gydytojas?
- Gerai, tegu užeina į kabinetą.
Moteriškė - mano žmonai:
- Jūsų pavardė, vardas, asmens kodas, adresas, kur dirbate, kuo...
Aš įsiuntu ir pradedu šaukti:
- Kokia pavardė, kokia darbovietė! Jūs apžiūrėkit jos ranką, o paskui klauskit pavardės...
O moteriškė kuo ramiausiai atsako:
- Tik nereikia taip nervintis ir šaukti. Štai vyras koridoriuje ant neštuvų guli. Jis iš trečiojo aukšto iškrito. Ir nieko. Guli sau ir nesibara, nešaukia...
