Albinas DEGUTIS
1.
Melo pasaka apgirto tarsi baro mergina. Su naiviu poetu flirto niekuomet jai negana.
O Tiesa - sena panelė - šluoja gatvę už grašius. Ką ji padaryti gali, kokius tart žodžius gražius?
Melo pasaka vis rėdos rūbais čia kasdien naujais, gi Teisybei - vienos bėdos: niekas niekur su ja neis.
Melo žodis gali viską, tik Tiesa - kukli, skurdi. Melo Pasaka mums tviska, o Tiesa - kvailių marti...
2.
Tiesa akla ir banali, ja nenupinsi meno, tik su melu važiuot gali į puošnią mūzų menę.
Tiesa pilka, paika, sausa, - ji pigų rūbą dėvi. Ji kaip ant delno mums visa - kvailių ir skurdžių deivė.
Tiesa nekenčiama seniai viršininkų visokių. Tik su melu jie sumaniai savus kėslus susukę.
Kas gėda, sąžinė, dora? Užmirškit jas, naivuoliai! Nė padujų jų nebėra - darbuojas melas uoliai.
Šalin, morale, iš akių! Ką tu davei man gero? Aš tik dievu Melu tikiu, tik jis stebuklus daro!
Dabar, brolau, tokie laikai: visur mus Melas lydi. Ir dar lydės ilgai ilgai - jo galo nematyti.
Ar atsigaus kada Tiesa, apdriskus ir bedalė, sušalus, alkana, basa - nieks atsakyt negali...
Kur eiti?
Albinas DEGUTIS
Ponas Dievas vienas, o velnių šimtai. Kur pasukti ienas vis mąstai rimtai.
Jei dešinėn trauksi - liksi be galvos. Pragarai baisiausi laukia už kalvos.
Gi kairėn važiuosi - bus kliūtis kita: ten metamorfozė slypi nelaukta.
Ten paverčia žmogų nuolankiu šuniu. Ten po sukčių stogu žulikų meniu.
Gal patraukti tiesiai link pilies baltos? Alų ten galėsi lakti nuolatos.
Ten gražuolė sėdi meilės alkana. Lūpoj cigaretė, kvapo sklidina.
Bet kišenė tavo juk brolau, kiaura. Vėl valdžia apgavo - "šaibų" tai nėra!
O be jų tau vartai užkelti visi. Ir svajot neverta, nes kvailys esi.
Nieks tavęs nelaukia, nei tenai, nei čia, nei velniai su kaukėm, nei merga bergždžia.
Nepriims į dangų angelai šventi. Abuojumą vangų ir tenai randi.
Ir velniai, vargšeli, kratosi tavęs. Ir nė jokis kelias niekur nenuves.
Ponas Dievas vienas, tik Jo galvos trys. Tu ne Aladinas, ten lobius turįs... Tu gyvent nemoki, niekam netinki. Tad šio lėkšto juoko vizijom tunki.
