Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Netrokštu keršto, bet negaliu ramiai gyventi, kol sūnaus Ramūno žudikas vaikšto laisvėje ir šaiposi iš mūsų pastangų, - rydama skausmo ašaras, kalbėjo Šakių rajone, Gelgaudiškyje, gyvenanti Alvyra Juknaitienė. - Įvykį tiriantiems pareigūnams valandų ir net minučių tikslumu papasakojau, kas nutiko sūnui, ką savo jėgomis pavyko išsiaiškinti, tačiau jie tik skėsčioja rankomis. Girdi, trūksta įrodymų... Naivu tikėtis, kad sūnų mirtinai sumušęs vyras pats ateis pas kriminalistus ir papasakos, ką padarė...
Sumušė sesers svainis
Su žmona išsiskyręs Ramūnas Juknaitis (31 m.) irgi gyveno Gelgaudiškyje, tačiau atskirai nuo tėvų - vieno kambario bute Mokyklos gatvėje. Bedarbis vyras pragyvenimui užsidirbdavo kaip ir dažnas šio krašto gyventojas - važiuodavo į Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį ir pirkdavo pigesnių degalų, kuriuos Lietuvoje realizuodavo didesne nei pirko kaina.
Ir sausio 8-osios pavakarę Ramūnas Juknaitis lankėsi netolimajame užsienyje. Kartu vyko ir jo sugyventinės Astos Naujokaitienės, ir sesers Astos Veličkienės vyro brolis Ričardas Velička, ir pastarojo žmona Odeta. Po pirmojo reiso Ramūnas su dar vienu gelgaudiškiu, Sauliumi Aniuliu, panoro kelionę pakartoti. Tačiau dabar ne benzino, o pigesnių svaigalų vyrai planavo nusipirkti. Kiek pasvarsčiusi Odeta Veličkienė sutiko sukarti tokį pat kelią į Lietuvos - Rusijos pasienį.
Čionai nuvykę Ramūnas Juknaitis ir Saulius Aniulis prisigėrė pigaus vyno. Ramūnas ėmė kvailioti, besiskeryčiodamas apgadino Odetos automobilį "VW Passat" - išdaužė žibintą. Susinervinusi Odeta Veličkienė pasuko Gelgaudiškio link. Ramūnas automobilyje kvailiojo ir toliau, tad moteris jį ir jo bendrą Saulių išlaipino netoli Kidulių bažnytkaimio, keliolika kilometrų iki namų, o viena grįžusi į Gelgaudiškį, vyrui Ričardui pasiskundė, ką Ramūnas ką tik iškrėtė. Ričardas iškart nuvyko į Kidulius. Girtutėlį draugą Saulių Aniulį įsisodino vidun, o nežinia kur besišlaistančio Ramūno turėjo gerokai paieškoti. Galiausiai jį pastebėjo Kidulių miestelyje, Nemuno gatvėje, vieno namo kieme. Supykęs už apgadintą automobilį Ričardas ant žemės gulintį Ramūną sumušė (Alvyra Juknaitienė tvirtina, jog, mačiusiųjų teigimu, Ramūnas buvo ilgai ir žiauriai kumščiuojamas bei spardomas) ir, patikinęs, kad už sudaužytą žibintą nori nenori teks atsiskaityti, grįžo į Gelgaudiškį.
Paslaptinga mirtis
Naktį Ramūno tėvams paskambino neprisistačiusi moteris ir pranešė, kad stipriai sumuštas Ramūnas Juknaitis guli Kiduliuose, vieno namo kieme. Vyriškiui, kaip svarstė paskambinusioji, reikalinga skubi medikų pagalba, nes jį neva "labai smarkiai suspardęs" automobiliu (nurodė šio automobilio valstybinį numerį) atvažiavęs vyras. Kaip vėliau buvo nustatyta, prie šio automobilio vairo sėdėjo Ričardas Velička. Ramūnas ir pats tėvams pasiguodė, kad jį sumušė sesers svainis Ričardas.
- Kas galėjo pagalvoti, kad Ramūnas taip stipriai sužalotas, - jau po laiko svarstė Alvyra Juknaitienė. - Sūnus dvi dienas jautėsi labai prastai, skundėsi, kad skauda galvą, kad pykina, bet į daktarus nesikreipė. Tikėjosi, kad praeis... Visada būdavo toks sveikas, toks drūtas - ir mes, tėvai, nepagalvojome, kad jis rimtai sužalotas.
Sausio 12-ąją, šeštadienį, kaip toliau pasakojo Alvyra Juknaitienė, Ramūnas, nors ir prastai jausdamasis, buvo užsukęs į svečius. Motina ir be žodžių suprato, kad sūnui labai blogai, tačiau šis ir toliau tvirtino, jog savijauta pagerės. Ir, ištaręs: "Sudie, motute", išėjo...
Kitądien, kaip dabar jau žinoma, Ramūnas dar pasiekė Gelgaudiškyje gyvenančios sugyventinės Astos - to paties Ričardo Veličkos, kuris prieš porą dienų jį sumušė, - tėvų namus. Alvyros Juknaitienės manymu, sūnus norėjo pasiaiškinti, kodėl Ričardas iš jo buto pasisavino televizorių (kaip garantą, kad bus sumokėta už sugadintą žibintą). Pas tėvus tuo pat metu užsuko ir Ričardas Velička, tačiau jiedu, anot pastarojo, ne aiškinosi, o išgėrė vieną kitą buteliuką. Netrukus po to Ričardą išsivežė žmona Odeta, o Ramūnas pasiliko. Netrukus namo išsiruošė ir šis.
Tą patį vakarą Ramūnas pagrindinėje Gelgaudiškio Taikos gatvėje buvo rastas negyvas. Iš pradžių buvo manyta, kad vyriškį suvažinėjo iš įvykio vietos pabėgo (buvo konstatuota, kad Ramūnui sulaužyti 8 šonkauliai, išmušti 8 dantys). Tačiau ant snieguoto kelio - jokių avarijos žymių: nei vėžių, nei tariamo automobilio detalių ar dažų liekanų, nė lašelio kraujo! Dar didesnių abejonių dėl paslaptingos Ramūno žūties tėvams kilo sužinojus teismo medicinos eksperto išvadą. Buvo nustatyta, kad Ramūnas mirė nuo... galvos sužalojimo, patirto 3-6 dienos iki mirties! Dar tiksliau, mirties priežastimi buvo įvardytas kaukolės pamato lūžis. Vadinasi, avarija - jei tokia buvo - su mirtimi neturi nieko bendra!
Nelaukdama, ką ištirs pareigūnai, Alvyra Juknaitienė pati ėmė aiškintis sūnaus mirties aplinkybes. Iš visko, ką sužinojo, jai kilo įtarimas, kad sūnų galėjo pribaigti Ričardas Velička, kuris jau prieš keletą dienų Kiduliuose Ramūną buvo sumušęs.
Alvyros Juknaitienės nuomone, žingsniuodamas namo sūnus pakeliui galėjo užsukti pas Ričardą Veličką darsyk pasiaiškinti dėl pradingusio televizoriaus, tačiau kieme Ričardo (ar šio draugų) galėjo būti primuštas, o po to įkištas į automobilį, nuvežtas tolėliau ir, imituojant avariją, išmestas ant kelio.
Su sūnaus žūtimi Alvyra Juknaitienė linkusi sieti ir tai, jog kol dar nebuvo nustatyta tiksli sūnaus mirties priežastis, Ričardas Velička atsikratė savo automobiliu - pranešė, kad jį Šakiuose kažkas pavogė. O gal esą tame automobilyje buvo likę kokių nors įkalčių, nusikaltimo pėdsakų, kurių, mašinai paslaptingai prapuolus, jau nesurasi...
Bylos tyrimą sustabdė
Nors Ramūno Juknaičio mirties priežastis, kaip minėta, buvo ne autoįvykis, aplinkybes ėmėsi tirti ne rajono apylinkės prokuratūra, o tardymo poskyris prie Šakių rajono PK. Čia buvo iškelta baudžiamoji byla pagal LR BK 246 straipsnio 4 dalį (transporto priemonę vairavusio asmens eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, jei tai sukėlė vieno ar daugiau žmonių mirtį).
Po kurio laiko visą surinktą medžiagą dėl Ramūno Juknaičio mirties buvo paėmusi prokuratūra, tačiau, anot prokuroro A. Ažuko, viskas greitai vėl buvo sugrąžinta tardytojams. Kodėl, prokuroras negalėjo paaiškinti, nes esą tai jau "seni reikalai". Nebuvo šnekus ir rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, pabrėžęs tik tai, jog minėto vyriškio mirties aplinkybės buvusios nuodugniai ištirtos, tačiau nustatyta, kad jis miręs "ne nuo tų smūgių, kuriuos sudavė Ričardas Velička". O nuo kokių? Į šį klausimą atsakymo nebuvo.
Tardymo skyriuje byla buvo tiriama kone pusę metų, tačiau per šį laiką nieko konkretaus nepaaiškėjo. Na, o birželio pabaigoje Juknaičiai gavo tardytojos Loretos Masevičiūtės pasirašytą pranešimą apie tai, jog buvo "atlikti visi tardyminiai veiksmai, kuriais imtasi priemonių nustatyti asmenį, padariusį šį nusikaltimą, tačiau baudžiamoji byla sustabdyta nenustačius atsakomybėn trauktino asmens. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir nustačius asmenį, baudžiamoji byla bus atnaujinta".
Ką toks sprendimas reiškia? Sūnų palaidojusių Juknaičių įsitikinimu, vien tai, kad Ramūno žūties kaltininko niekas dorai nesiaiškino ir nežada aiškintis. Ko, anot Alvyros Juknaitienės, vertas pusmečio tyrimas, jei per jį ničnieko neištiriama, jei net nekreipiamas dėmesys į nukentėjusiosios pusės pateikiamus duomenis, įtarimus?
Neturi už ko užsikabinti?
Pasikalbėjome su Tardymo skyriaus prie Šakių rajono PK viršininku Sluoksnaičiu bei su bylą vienu metu tyrusiu tardytoju Jonu Meištu (tardytoja Loreta Masevičiūtė jau kuris laikas serga, nedirba). Pasak pareigūnų, Ramūno Juknaičio žūties kaltininkas iki šiol neišaiškintas dėl to, kad "nėra už ko užsikabinti". Tardytojai tvirtino, kad buvo pasikalbėta su Juknaičių nurodytu įtariamuoju - Ričardu Velička. Šis vyriškis esą paaiškinęs, neva prieš porą dienų iki mirties Ramūnui "sudavęs, bet nestipriai", todėl nėra kaip jį apkaltinti nužudymu.
- Rask tokį, kuris patvirtins, jog mušė iš visų jėgų, - bylą tyrusių pareigūnų naivumu negalėjo atsistebėti Alvyra Juknaitienė. - Tam ir yra pareigūnas, kad remdamasis surinktais net ir menkiausiais įkalčiais, visų pusių parodymais, psichologinėmis žiniomis, pagaliau intuicija įtariamąjį priremtų prie sienos, priverstų pasakyti visą tiesą. Šiuo atveju peršasi mintis, kad įvykio išaiškinimu nesuinteresuotas ir pats tardytojas.
"Akistatos" korespondentė pasikalbėjo su Ričardu Velička. Vyriškis patvirtino girdėjęs kalbas, neva Juknaičiai jį laikantys sūnaus Ramūno žudiku, tačiau pats jis tai kategoriškai paneigė.
- Taip, tikrai jam pliaukštelėjau nestipriai per veidą - bet ne daugiau, - patvirtino Ričardas Velička.
Pasak Ričardo Veličkos, priešingai nei mano Juknaičiai, tąvakar Ramūnas pas jį į namus nebuvo užsukęs, taigi negalėjo būti kieme dar kartą sumuštas.
Ričardas Velička sakė ir pats labai laukiąs, kada pareigūnai pagaliau ištirs įvykį ir nustatys tikrąjį Ramūno Juknaičio žūties kaltininką.
- Tada ir man nuo pečių akmuo nukris, - svarstė vyriškis.
Ar tyrimą pagreitintų skundai?
Baudžiamosios bylos tyrimą sustabdžiusi tardytoja Loreta Masevičiūtė Juknaičius informavo ir apie tai, jog jei šie nesutinkantys su tokiu sprendimu (kad byla - sustabdoma), jį galį apskųsti prokuratūrai arba teismui. Ar beverta šios bylos tyrime tikėtis poslinkių, jei vieną kartą prokuratūra jau tyrė ir nieko neištyrė? O gal reikalai pajudėtų, jei šio darbo imtųsi kito rajono apylinkės prokuratūra? Juolab kai nukentėjusioji pusė įtaria, kad tyrimas žlugdomas sąmoningai. Tačiau tai turi "palaiminti" apygardos prokuratūra, išnagrinėjusi nukentėjusiųjų skundą ir nustačiusi, kad jis - pagrįstas.
